Penkiasdešimt–devyniasdešimt kilometrų virš Žemės. Ten, kur oras toks retas, kad niekas neturėtų švytėti. Bet virš Tibeto kalnų, tiesiai virš perkūnijos, trumpam sužibo milžiniški raudoni stulpai — lyg kas nors būtų nubrėžęs liniją tarp žemės ir kosmoso.
Tai ne montažas. Ne NLO. Tai reiškinys, kurio mokslas ilgai negalėjo paaiškinti — kol 1989 metais jį netyčia užfiksavo kamera.
Raudonieji spraitai — kas tai iš tiesų
Raudonieji spraitai yra trumpalaikiai elektriniai išlydžiai viršutinėje atmosferoje — mezosferoje. Jie atsiranda virš ypač galingų žaibų, kai elektriniai laukai pasiekia aukštį, kuriame oras tampa toks retas, kad pradeda švytėti.
Raudoną spalvą sukelia azoto molekulės, sužadintos šių elektrinių laukų. Švytėjimas trunka tik kelias milisekundes — per trumpai, kad pamatytum plika akimi, bet pakankamai ilgai kamerai.
Jų formos primena milžiniškus čiuptuvus arba medūzas — ilgos, šakotos, simetriškos. Tai ne dekoracija. Tai fizikos dėsnis: plazma retame ore sklinda pailgomis gijomis, kaip elektra per trapią terpę.
Kodėl būtent Tibetas
Aukštikalnės audros virš Tibeto plokščiakalnio yra ypač galingos. Aukštis, temperatūrų skirtumai ir orografiniai srautai sukuria perkūnijas, kurių žaibai generuoja stipresnius elektrinius laukus nei įprastose vietovėse.
Stipresnis žaibas — stipresnis impulsas aukštyn. O kuo stipresnis impulsas — tuo didesnė tikimybė, kad mezosferoje atsiras spraitai.
Todėl Tibetas, kartu su Didžiųjų lygumų regionu JAV, yra viena geriausių vietų pasaulyje šiems reiškiniams stebėti — jei turite reikiamą kamerą ir žinote, kur nukreipti objektyvą.
Kaip juos atrado
Lakūnai keistus šviesos pliūpsnius virš audrų pastebiėdavo nuo devyniolikto amžiaus pabaigos. Bet niekas negalėjo to patvirtinti — blyksniai buvo per trumpi ir per aukšti.
Tik 1989 metais Minesotos universiteto mokslininkai, filmuodami tolimas audras visai kitu tikslu, atsitiktinai užfiksavo raudonus stulpus virš debesų viršūnių. Tai buvo pirmas mokslinis įrodymas.
Po to prasidėjo tyrimai. Paaiškėjo, kad spraitai — ne atskiras reiškinys, o dalis didesnės trumpalaikių švytinčių reiškinių šeimos. Mėlynieji džetai, elfai, gnomai — visi priklauso tai pačiai atmosferos elektros sistemai.
Ką tai reiškia apie mūsų atmosferą
Spraitai rodo tai, ko ilgai nežinojome: atmosfera nėra atskiri sluoksniai. Ji yra susieta elektrinė sistema, kurioje energija iš žaibo gali keliauti dešimtis kilometrų aukštyn ir sužadinti procesus, apie kuriuos dar visai neseniai neįtarėme.
Virš Tibeto tą naktį dangus trumpam parodė tai, kas vyksta nuolat — tik nematoma. Ir galbūt tai yra labiausiai stebinanti dalis: ne patys spraitai, o tai, kiek dar nežinome apie dangų virš mūsų galvų.
