Vienas skaičius neduoda ramybės tūkstančiams lietuvių. Maždaug 300 eurų – tiek už vieną dantų implantą prašo Minsko klinikos. Lietuvoje ta pati procedūra kainuoja nuo 800 iki pusantro tūkstančio eurų. Kai burnoje trūksta ne vieno, o šešių dantų, skirtumas virsta naujo automobilio kaina. Ilgai maniau, kad čia paprastas pasirinkimas tarp pigiau ir brangiau. Pasirodo – ne. Ir kuo giliau kasiausi, tuo mažiau patiko atsakymai. Abiem pusėms.
Kodėl žmonės vis tiek važiuoja
Skaičiai kalba garsiau už visus perspėjimus. Vien per kelerius bevizio režimo metus į Baltarusiją išvyko šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, ir nemaža dalis jų – tiesiai į odontologų kėdes.
– Lietuvoje man suskaičiavo devynis tūkstančius, – pasakojo Tomas, sutiktas eilėje pasienyje. – Minske už tą patį planą paprašė trijų su puse. Net su viešbučiais ir kuru lieka penki tūkstančiai kišenėje. Už tokius pinigus galiu nuvažiuoti dešimt kartų.
Jo logika geležinė. Sveikatos kelionių agentūros tokius klientus veža autobusais: konsultacinė kelionė su transportu, draudimu ir dviejų gydytojų apžiūra kainuoja apie šimtą eurų. Bevizis režimas lietuviams vis pratęsiamas, iš Vilniaus stoties į Minską kelis kartus per dieną kursuoja tarpmiestiniai autobusai, tad logistika paprastesnė nei skrydis į Turkijos klinikas. Kai gydymo planas Lietuvoje prilygsta metinei algai, žmogus skaičiuoja ne riziką. Jis skaičiuoja, ar išvis kada nors turės dantis.
Ko nepasakoja sutaupiusieji
Bet yra antra pusė, apie kurią entuziastai kalba nenoriai. Lietuvos odontologai atvirai sako negalintys aptarnauti trečiosiose šalyse įdėtų konstrukcijų – skiriasi sistemos, įrankiai, net atsuktuvai.
– Negalime net varžto atsukti, – paaiškino gydytojas Egidijus. – Žmogus su menkiausia problema turi važiuoti atgal ten, kur jam protezą įdėjo.
O važiuoti tenka ne kartą. Implantacijai reikia mažiausiai trijų keturių vizitų, sudėtingesniais atvejais – šešių ir daugiau. Pridėkime profilaktines patikras, be kurių garantija dažnai negalioja. Pigus implantas staiga virsta ilgamete prenumerata su kelionėmis per išorinę ES sieną.
Yra ir kokybės loterija. Dalis klinikų net neskelbia, kokios sistemos implantus naudoja – gali pasitaikyti ir vietinės gamybos, ir trečiosiose šalyse pagamintų. Lietuvos gydytojai pasakoja apie pacientus su po kelių mėnesių iškritusiomis plombomis ir burnoje pajuodusiais implantais, kurių pertaisymas kainavo dvigubai. O moderniausios procedūros Minske visai ne pigios: viso žandikaulio atstatymas keturiais implantais ten kainuoja per keturis tūkstančius eurų – skirtumas nuo Lietuvos kainų susitraukia iki kelių šimtų.
Ko nepasakoja ir Lietuvos odontologai
Tik štai kas įdomu. Garsiausiai apie baltarusiškas rizikas kalba tie, kurie tiesiogiai praranda klientus. Lietuva yra tarp penkių Europos šalių, kur šimtui tūkstančių gyventojų tenka daugiausia odontologų, o konkurencija kainų kažkodėl nenumuša.
Pats Minskas – ne medicinos užkampis. Tai beveik dviejų milijonų gyventojų sostinė su klinikomis, dirbančiomis ta pačia švedų ir šveicarų implantų įranga. Sąžiningi specialistai pripažįsta: lygiaverčio lygio klinikoje skirtumas siekia apie trisdešimt procentų – pigesnė darbo jėga, pigesnės medžiagos. Trisdešimt procentų, ne keturis kartus. Stebuklingos 300 eurų kainos dažniausiai reiškia arba paprasčiausią implantą, arba kainą be karūnėlės, atstatymo ir viso to, kas sąskaitoje atsiranda vėliau.
Ironiška ir tai, kad patys lietuviai emigrantai dantis taisytis grįžta į Lietuvą – nes čia perpus pigiau nei Britanijoje. Visa Europa žaidžia tą patį žaidimą, tik kiekvienas savo lygoje.
Siena, kurios niekas negarantuoja
Ir čia prieiname prie dalies, kurios nebuvo prieš kelerius metus. Šiandien su Baltarusija veikia tik du pasienio punktai – Medininkai ir Šalčininkai. Kiti uždaryti. O ir šie du visai neseniai buvo užverti vyriausybės sprendimu per kontrabandinių balionų krizę – žmonės su pradėtu gydymu liko šiapus sienos, be galimybės nuvykti į suplanuotą vizitą.
Užsienio reikalų ministerija primygtinai rekomenduoja į Baltarusiją nevykti. Saugumo tarnybos perspėja apie sulaikymus, išgalvotus kaltinimus ir bandymus verbuoti keliaujančius. Galima į tai numoti ranka – dešimtys tūkstančių važiuoja ir grįžta be nuotykių. Bet yra ir buitinė šios rekomendacijos pusė, apie kurią mažai kas susimąsto: kai valstybė oficialiai pataria nevykti, dalis kelionių draudimų toje šalyje tiesiog negalioja arba galioja su išlygomis. Komplikacija po operacijos svetimoje jurisdikcijoje, be ES pacientų teisių apsaugos ir galimai be veikiančio draudimo – scenarijus, kurio kaina nesunkiai pranoksta visą sutaupytą sumą.
Pridėkime ir kasdienybę: per du likusius punktus eilės nenuspėjamos, patikros kruopščios, o kelionė, popieriuje trunkanti porą valandų, realybėje gali užtrukti pusę dienos. Implantacija nėra vienkartinis apsipirkimas. Tai pusmetį ar metus trunkantis procesas, kurio vidury siena gali tiesiog užsidaryti. Ne dėl jūsų. Dėl politikos, kurios nevaldo nei pacientas, nei gydytojas.
Tai važiuoti ar ne
Sąžiningas atsakymas nuvils abi stovyklas. Matematika veikia – bet tik dideliems darbams, tik pasirinkus rimtą kliniką su žinomų sistemų implantais ir tik tada, jei niekas nesušlubuoja. Vieno danties taisyti ekonomiškai beprasmiška. O baugintojai irgi perlenkia: ne kiekvienas baltarusiškas implantas rūdija, ir ne kiekvienas Lietuvos kainoraštis pagrįstas vien kokybe.
Perkate ne implantą. Perkate ilgametį ryšį su klinika kitoje sienos pusėje – sienos, kurios veikimo niekas nepažada net kitam mėnesiui. Vieniems tai priimtina rizika už penkis tūkstančius eurų. Kitiems – per brangu net už dyką. Ir abu atsakymai, kad ir kaip keista, yra teisingi.
