Ežeras ežerui nelygu. Vieni garsėja smulkių „peiliukų” gausa — kiti traukia tuos, kurie ieško metrinio trofėjaus ir to vienintelio smūgio per nagus, kuris įsirėžia atmintyje visam gyvenimui.
Jei šį savaitgalį planuojate išvyką prie vandens — štai penki ežerai, kuriuos privalote turėti savo sąraše.
1. Sartai — gigantų slėptuvė
Vienas didžiausių ir giliausių Lietuvos ežerų — sudėtingas dugno reljefas su sėklėmis, staigiais šlaitais ir duobėmis iki dvidešimt dviejų metrų.
„Sartai — ne lengvas ežeras”, — pasakė spiningautojas. — „Teks padirbėti echolotu. Bet kai randi vietą — apdovanojimas būna toks, kokio kitur nesulauksi.”
Dėl didelio ploto ir gylio lydekos čia užauga iki įspūdingų dydžių. Geriausiai veikia dideli silikoniniai masalai giliuose šlaituose arba trollingas palei giluminius slėnius.
2. Luodis — didžiųjų lydekų Meka
Zarasų krašte tyvuliuojantis Luodžio ežeras tarp žvejų turi legendinį statusą. Skaidrus vanduo. Gausi povandeninė augalija. Salos ir pusiasaliai, prie kurių plėšrūnės tyko grobio.
Čia sugaunama daug stambių lydekų — virš penkių septynių kilogramų. Pavasarį ir ankstyvą vasarą puikiai veikia didelės vartiklės ir jerk masalai seklesnėse vietose. Rudenį žuvis traukiasi giliau — laikas pereiti prie didelių gumų.
3. Asveja — giliųjų vandenų iššūkis
Ilgiausias Lietuvos ežeras — siauras, vingiuotas, vietomis iki penkiasdešimties metrų gylio. Labiau primena upę nei ežerą.
Asvejos lydekos — tamsios, stiprios ir kovingos. Bet čia reikia specifinių žinių: žuvys dažnai laikosi viduriniuose vandens sluoksniuose. Pelaginė žvejyba su modernia elektronika arba gilyn neriantys vobleriai palei staigius kranto šlaitus — geriausia taktika.
4. Dysnai — seklus lydekų rojus
Antras pagal dydį Lietuvos ežeras — bet vidutinis gylis vos apie tris metrus. Ir būtent tai jį paverčia lydekų rojumi.
Nedidelis gylis ir gausi augalija — ideali nerštavietė ir gyvenamoji vieta. Žvejyba čia labai aktyvi, kibimų daug. Lengvi paviršiniai vobleriai, sukrės ir silikoniniai masalai su ofsetiniais kabliukais, kad nestrigtu žolėse — tai, ko reikia.
5. Rubikiai — salų labirintas
Anykščių rajono perlas — šešiolika salų ir itin raižyta kranto linija. Salos ir seklumų ruožai tarp jų sukuria idealias pasalų vietas.
„Rubikiuose net vėjuotą dieną rasi ramią įlanką”, — pasakė žvejys. — „O kur ramu — ten lydeka tyko.”
Vidutinio dydžio vobleriai twitching technika aplink salas arba sukrės virš povandeninių žolių — klasikinis Rubikių receptas.
Keturi patarimai prieš išvyką
Masalai — nebijokite didelių. Aštuoniolikos–dvidešimt penkių centimetrų masalus griebia net kilograminės lydekos.
Pavadėlis — privalomas. Fluorokarbonas nuo 0,8 milimetro arba titanas. Lietuvos lydekų dantys pjauna viską, kas ploniau.
Oras — kuo bjauriau, tuo geriau. Apsiniaukę, lengvas lietus, vėjas — lydekos aktyvesnės nei giedrą dieną.
Ir svarbiausia — virš aštuoniasdešimties centimetrų paleiskite. Trofėjinė lydeka — ežero ekologinės pusiausvyros pagrindas ir geriausia reproduktorė. Paleiskite — ir po kelerių metų turėsite ką gaudyti vėl.





