Aštuoni milijardai trys šimtai milijonų. Tiek žmonių šiandien gyvena Žemėje. Bet naujas matematinis modelis sako — per keturiasdešimt metų šis skaičius gali sumažėti perpus.

Ne dėl karo. Ne dėl asteroido. O dėl to, kad planeta tiesiog nebegalės tiek išlaikyti.

Ką rodo modelis

Pietų Korėjos Jeonbuko universiteto tyrėjai sukūrė lygtį, pritaikytą prie dvylikos tūkstančių metų žmonijos demografinių duomenų — nuo neolito iki šiandien.

Modelis atkuria visą augimo istoriją: lėtą plėtrą, spartėjimą, šiuolaikinį bumą. Ir tada bando atsakyti — kas nutiks, jei Žemės talpa staiga sumažės.

Blogiausio scenarijaus simuliacijoje talpa nukrenta iki maždaug dviejų milijardų. Populiacija šią ribą viršija — ir tada krinta. Ne palaipsniui. Staigiai. Iki maždaug keturių milijardų iki 2064 metų.

„Tai ne prognozė, o jautrumo testas”, — paaiškino demografė. — „Bet jis parodo, kaip trapus yra tas stabilumas, kurį laikome savaime suprantamu.”

Kas galėtų sumažinti talpą

Ne vienas veiksnys — o kelių sutapimas.

Klimato griūtis sumažina pasėlių derlių ir gėlo vandens prieinamumą. Pandemijų bangos apkrauna sveikatos sistemas ir išveda darbo jėgą. Konfliktai sunaikina infrastruktūrą ir nutraukia tiekimo grandines. Trąšų ir energijos trūkumas smukdo gamybą.

Kiekvienas iš šių veiksnių atskirai — problema. Kartu — katastrofa, kurioje Žemė tiesiog nebepajėgia maitinti tiek žmonių, kiek ant jos gyvena.

„Mes nesame apsaugoti nuo to, kas nutiko kiekvienai kitai rūšiai, viršijusiai savo aplinkos galimybes”, — pasakė tyrėja. — „Tik manome, kad esame.”

Kodėl 2,7 vaiko — kritinė riba

Modelyje yra vienas skaičius, nuo kurio priklauso, ar populiacija po smūgio atsigaus — ar toliau smukdys.

2,7 vaiko vienai moteriai. Tai slenkstis, kuris kompensuoja nuostolius po staigaus talpos sumažėjimo. Žemiau jo — kiekviena karta save pakeičia per lėtai. Lieka mažiau tėvų kitam ciklui. Ir nuosmukis tampa savaiminis.

Daugelyje išsivysčiusių šalių šiandien vaisingumas jau gerokai žemiau šios ribos. Kai kuriose — perpus mažesnis.

Ar tai tikrai gali nutikti

Ankstesni „pasaulio pabaigos” modeliai dažnai rėmėsi prielaida apie nekontroliuojamą augimą, besibaigiantį žlugimu. Šis tyrimas kitoks — jis neprognozuoja neišvengiamybės. Jis matuoja jautrumą.

Esant stabilioms sąlygoms — žlugimo nėra. Bet jei parama nukrenta — nuosmukis būna ne lėtas, o staigus. Ir tai kelia neramumą labiau nei bet koks konkretus scenarijus.

Ar mes pasiruošę tam, kas gali nutikti? Ar bent žinome, kad galime būti nepasiruošę? Matematikai atsakė savo dalį. Dabar klausimas — mums.