Močiutės katė Murka visada slėpdavosi po lova prieš perkūniją. Ne tada, kai jau griaudėdavo — o tada, kai dangus dar būdavo švarus ir žvirbliai ramiai čirškėdavo ant tvoros.
„Jei Murka eina po lovą — vakarinių skalbinių nekabink,” — sakydavo močiutė, ir nė karto nesumelavo. Tada man tai atrodė kaip prietaras. Dabar, kai žinau daugiau apie kačių juslių sistemą, suprantu, kad ji tiesiog girdėjo ir jautė tai, ko mes dar negalėjome.
Ausys, kurios girdi tai, ko mes ne
Katės klausa yra kelis kartus jautresnė nei žmogaus. Jos fiksuoja aukšto dažnio garsus, kurie mums tiesiog neegzistuoja — ultragarsinį diapazoną, kuriame sklinda slenkančių uolienų vibracijos, tolimo griaustinio aidas ir net elektros lauko pokyčiai prieš žaibą.
Ūsai veikia kaip antenos. Jie pagauna oro srovių pokyčius, barometrinio slėgio svyravimus, temperatūros šuolius. Letenose esantys receptoriai fiksuoja grindų vibracijas — todėl katė žino, kad kas nors artėja, dar prieš pasigirstant žingsniams.
Visa tai kartu sudaro jutimų tinklą, kuris veikia greičiau ir plačiau nei mūsų pojūčiai pajėgia apdoroti. Tai nėra šeštasis jausmas — tai penki pojūčiai, tiesiog sureguliuoti kur kas tiksliau.
Žemės drebėjimas — ir katė jau žinojo
Veterinarė Rasa pasakojo apie atvejį, kuris jai pačiai padarė įspūdį. Kelios minutės prieš nedidelį seisminį smūgį katė klientų namuose staiga nušoko nuo sofos, nubėgo į koridorių ir atsitūpė prie durų. Ausys prispaustos. Akys plačios. Šeima nesuprato, kas vyksta. O tada sudrebėjo langai.
„Katė pajuto priešseisminius virpesius per letenas,” — paaiškino Rasa. — „Mums jie per silpni. Bet katės letenų receptoriai sureguliuoti taip tiksliai, kad pagauna mikrovibraciją, kuri žmogui yra tiesiog tyla.”
Tai nėra mistika ir nėra prietaras. Tai biologija — tik tokia, kurią lengva pamiršti, nes rezultatas atrodo stebuklingas.
Kai katė žino, kad sergi
Uoslė katėms leidžia aptikti cheminius pokyčius žmogaus kūne. Pakitęs cukraus kiekis kraujyje kuria specifinį kvapą. Infekcijai būdingi junginiai atsiranda prakaite dar prieš pakylant temperatūrai. Hormoniniai pokyčiai keičia odos kvapą taip subtiliai, kad mes patys to nepajuntame — bet katė jau užfiksuoja nosimi.
Todėl katė kartais ateina ir gula ant krūtinės arba šalia kojos — ne todėl, kad nori dėmesio, o todėl, kad jaučia, jog kažkas pasikeitė. Ji reaguoja į fiziologinį signalą, kuris jai yra toks pat aiškus kaip mums termometro skaičius.
„Katė, kuri staiga pradeda sekioti šeimininką po namus, dažnai reaguoja į kvapą, ne į nuotaiką,” — pridūrė Rasa. — „Mes tai interpretuojame kaip meilę. Ir iš dalies tai tiesa. Bet pradžia visada cheminė.”
Ji žino, kad grįžti
Katės atpažįsta šeimininko eiseną per grindų vibracijas. Automobilio durelių garsą iš trijų šimtų metrų. Raktų skambesį koridoriuje. Kvapą, kuris ateina pro ventiliaciją kelias minutes anksčiau nei pats žmogus pasirodo duryse.
Visa tai susideda į modelį, kurį katė fiksuoja kasdien ir kartoja automatiškai. Todėl ji jau sėdi prie durų, kai jūs dar tik lipate laiptais. Ne todėl, kad nujautė — o todėl, kad jau girdėjo.
Močiutė sakydavo paprasčiau: „Katė visada žino daugiau nei pasako.” Kuo ilgiau gyvenu su katėmis — tuo labiau suprantu, kad ji buvo teisi.
