Vysta. Lapai nusvirę, blyškūs, tarsi augalui trūktų vandens. Bet žemė aplink šlapia. Drėgna. Gal net permirkusi. Ir čia daugelis daro klaidą, kuri viską pablogina — pila dar.
Kai augalas vysta drėgnoje dirvoje — tai ne troškulys. Tai šaknų puvinys. Ir kuo greičiau tai supransite, tuo daugiau lysvės dar galėsite išgelbėti. Laikas čia skaičiuojamas dienomis, ne savaitėmis.
Kaip jis atrodo
Pirmas požymis — vystymas, kuris neturi logikos. Žemė drėgna, o augalas elgiasi taip, tarsi būtų sausra. Lapai nublunka netolygiai, praranda sodrumą, kartais pasidaro gelsvai pilki.
Antras — tamsios, rudos ar juodos dėmės ant stiebo ties žemės riba. Ten, kur stiebas pereina į šaknis — vadinamoji šaknies kaklelio zona. Jei ten matosi suminkštėjęs, drėgnas audinys — problema jau vyksta.
Trečias — pačios šaknys. Pakėlus augalą iš žemės, sveikos šaknys turėtų būti šviesios, tvirtos, elastingos. Puvinio pažeistos — tamsios, minkštos, gleivėtos. Kartais tiesiog suyra pirštų spaudžiamos.
„Aš tą pirmą kartą pamačiau šaltą birželį,” — rašė viena sodininkė forume. — „Pomidorai atrodė kaip po sausros, nors lijo trečią dieną iš eilės. Kai iškasiau — šaknys buvo juodos.”
Kodėl taip nutinka
Kai dirva permirksta, deguonis iš jos išstumiamas. Šaknims reikia oro — be jo jos silpsta, stresiuoja ir nebegali priešintis grybeliniams patogenams, kurie aktyvuojasi būtent tokiomis sąlygomis.
Vėsus, drėgnas oras viską pablogina. Šaknys lėtai dirba žemoje temperatūroje, o grybai — ne. Jie dauginasi greičiau nei augalas spėja gintis. Molingas dirvožemis be drenažo, per tankiai susodinti augalai, stovinčios balos po lietaus — visa tai sukuria idealų scenarijų.
„Per tankiai sodinau — kasmet ta pati klaida,” — prisipažino kitas augintojas. — „Kai išretinau iki keturiasdešimties centimetrų tarpų — puvinys sumažėjo perpus.”
Ar dar galima gelbėti
Priklauso nuo to, kiek sveikų šaknų liko. Jei dalis dar baltos ir tvirtos — augalą galima iškelti, pašalinti visas pažeistas šaknis iki sveiko audinio, pamirkyti likusias fungicido tirpale ir persodinti į šviežią, gerai drenuojamą žemę. Po persodinimo — trumpas pavėsis, kad atsigautų.
Jei šaknys visiškai suirusios — augalo nebegelbėsi. Bet jį pašalinti vis tiek būtina — kuo greičiau, tuo geriau, nes patogenai dirvoje plinta prie kaimyninių augalų.
Po pašalinimo lysvę išvalyti nuo liekanų, supurenti, apdoroti fungicidu ir pakartoti po savaitės. Mažuose plotuose — pakeisti viršutinį sluoksnį šviežia žeme.
Kad nekartotųsi
Drenažas — pirma ir svarbiausia. Pakeltos lysvės, supurenta dirva, jokio stovinčio vandens. Jei po lietaus lysvėje telkšo bala ilgiau nei porą valandų — problema struktūrinė ir be jos išsprendimo viskas kartosis.
Laistyti tik tada, kai viršutinis sluoksnis pradeda džiūti. Net jei atrodo, kad augalai nori gerti — patikrinti pirštu. Drėgna? Nelaistyti. Per tankiai? Išretinti, kad oras judėtų tarp stiebų.
Nauji daigai — tik į švarią, dezinfekuotą dirvą. Senos, užkrėstos lysvės be apdorojimo — tai kvietimas puviniui grįžti.
Ir stebėti. Ypač po šaltų, lietingų savaitgalių — kai oras atšąla ir dirva permirksta vienu metu, puvinys gali pradėti per kelias dienas. Vienas greitas ėjimas per lysvę kas porą dienų gali išgelbėti visą sezoną.





