Ar tręšiate pomidorus iškart po persodinimo? Ar beriate pelenus tiesiai į sodinimo duobę? Ar dedate šviežią mėšlą, kad „geriau augtų”? Jei bent į vieną klausimą atsakėte taip — tikėtina, kad patys, to nenorėdami, silpninate būsimą derlių.
Agronomas Egidijus tikina, kad būtent šios trys klaidos sunaikina daugiau pomidorų nei bet kokia liga ar kenkėjas. „Žmonės galvoja: duosiu daugiau maisto — gausiu daugiau vaisių,” paaiškino jis. „Bet pomidoras veikia priešingai.”
Pelenai sodinimo duobėje — per stiprus smūgis
Pradėkime nuo to, kas atrodo nekaltai. Medžio pelenai turi kalio, kalcio ir fosforo — trąša, atrodytų, sapnuota. Bet yra vienas niuansas: pelenai stipriai šarmina. Patekę tiesiai prie jaunų šaknų, jie staigiai pakelia dirvos rūgštingumą.
„Daigas tą pajunta per kelias valandas,” sako Egidijus. „Šaknys sustoja. Augimas — vangus. Lapai pagelsta. O žmogus galvoja: matyt, per mažai laisčiau.”
Pelenai pomidorams tinka. Tik ne duobėje ir ne iškart. Vėliau, įsibėgėjus augimui, jie puikiai pasitarnauja kaip praskiestas užpilas ar paviršinė trąša. Tada augalas jau tvirtas ir maistą pasisavina tolygiai.
Šviežias mėšlas — karštas užtaisas, kuris degina
Antra klaida atrodo dar natūralesnė. Šviežias mėšlas — juk kas gali būti sveikiau? Bet tiesiai į sodinimo duobę tai tikra katastrofa. Šviežiame mėšle vyksta aktyvus irimas, gaminantis šilumą ir agresyvius junginius, kurių gležnos šaknys tiesiog neištveria.
„Daigas nebemaitinasi — jis bando išgyventi,” ramiai pasakė agronomas. „Nustoja augti, nusilpsta. O pirma užklupusi liga jau būna nebepakeliama.”
Teisingas laikas mėšlui — ruduo. Įterptas į lysvę likus keliems mėnesiams iki sodinimo, per žiemą jis suyra. Pavasarį dirva atiduoda švelnią, tolygią mitybą. Be šoko. Be nudegimų.
Azotas per anksti — lapai vietoj vaisių
Trečia klaida — azotinės trąšos persodinimo metu. Azotas skatina augimą, tik reikia paklausti: kokį? Lapų. Ne vaisių.
„Po persodinimo pomidoras turi vienintelį darbą — įsišaknyti,” paaiškino Egidijus. „Duokite azoto — ir jis ims auginti lapus dar neįsitvirtinęs. Žydėjimas vėluoja, o pirmieji vaisiai išeina minkšti, vandeningi.”
Taisyklė paprasta. Dvi trys savaitės po persodinimo — tiek ir tereikia palaukti. Šaknys įsitvirtina, augalas sustiprėja, ir tik tada azotas dirba ten, kur iš tikrųjų reikia.
Per daugelį metų agronomas matydavo šimtus pomidorų lysvių, ir beveik visur kartojosi ta pati istorija — per didelis stengimasis per anksti. „Pomidoras prašo tik vieno: duokite ramybės pirmomis savaitėmis. Paskui — duokite visko,” šyptelėjo jis. Kartais geriausia trąša išties yra kantrybė.
2 comments
Arkliui aišku kad šviežias mėšlas ir pelenai tiesiai ant šaknų negerai, visko per daug ir tuo labiau azoto pomidorams labai daug nereikia, auginam dėl vaisių (tiksliau dėl uogų, juk pomidoro vaisius yra botaniškai uoga) dėl to reikia kalio ir fosforo bei mikroelementų kad augalas žydėtų ir megztų vaisius. Bet kad tris savaites pomidorų netręšti tai reikia akcentuoti, kad tai geriau tik rautiems pomidorams, kuriuos sodiname. O kai pomidorą perkeliame iš vazonėlio į žemę tai tinkamomis trąšomis ir tinkama norma galima tręšti nors iš karto.Dažnai atrodo, kad straipsnius rašo visai su tuo nesudūrę žmonės, oatys kažkur girdėję ar paskaitę.
Arkliui gal ir aišku