Grįžti po kelių dienų ir pajusti tą kvapą. Ne maisto. Ne šiukšlių. Kažką sunkesnio, drėgnesnio, keistesnio. Dauguma atidaro langus ir tikisi, kad praeis. Bet kvapas grįžta. Uždarai langą — ir vėl jis. Lyg kažkas būtų sugadinęs vamzdžius, kol tavęs nebuvo.
Problema ne bute. Ir ne vamzdžiuose. Problema — sifone po kriaukle.
Kas vyksta sifone, kai tavęs nėra
Kiekvienos kriauklės, vonios ir dušo apačioje yra sifonas — užlenktas vamzdis, kuriame nuolat stovi nedidelis kiekis vandens. Tas vanduo veikia kaip kamštis. Jis neįleidžia kanalizacijos dujų atgal į patalpą. Kol jis vietoje — kvapų nėra.
Bet vanduo garuoja. Ypač šiltose, sausose patalpose, kur langai uždaryti ir radiatoriai dar šildo. Per kelias dienas sifonas išdžiūsta, barjeras dingsta — ir kvapai kyla vamzdžiais tiesiai į kambarius. Nusėda ant kilimų, baldų, sienų.
Tomas, santechnikas iš Vilniaus, tai mato nuolat: „Žmonės grįžta iš atostogų ir galvoja, kad sugedo vamzdžiai. Devynis kartus iš dešimties — tiesiog išgaravo vanduo sifone.”
Aliejus — ne valymas, o apsauga
Sprendimas paprastesnis, nei daugelis tikisi. Prieš išvykstant į kiekvieną kriauklę, vonią ir dušo nuotėkį reikia įpilti šaukštą rafinuoto augalinio aliejaus.
Aliejus neplauna ir nevalo vamzdžių. Jis daro kažką kita — sukuria ploną plėvelę ant vandens paviršiaus sifone. Aliejus lengvesnis už vandenį, todėl natūraliai pasklinda viršuje ir sumažina sąlytį su oru. Ta plėvelė lėtina garavimą. Vanduo ilgiau lieka vietoje. Barjeras veikia net tada, kai buto niekas nelanko savaitę ar dvi.
„Nebūtina specialaus aliejaus,” paaiškino Tomas. „Paprastas rafinuotas — be kvapo, be spalvos. Apie 50 ml į kiekvieną angą. Užpili, ir viskas.”
Ne tik virtuvės kriauklė — visos angos
Daugelis užpila aliejų tik į virtuvės kriauklę ir tuo apsiriboja. Bet bute nutekėjimo angų daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Vonios kriauklė. Vonia. Dušas. Grindų trapai, jei tokie yra. Kiekviena iš šių angų turi sifoną, kuris per kelias dienas gali išdžiūti.
„Žmonės užmiršta dušą,” pridūrė Tomas. „O jis dažniausiai ir dvokia pirmas — nes dušo sifonas paprastai seklesnis nei kriauklės.”
Po aliejaus — kamščiai arba sulankstytos šluostės ant kiekvienos angos. Tualeto dangtis nuleistas ir prislėgtas knyga ar buteliu vandens. Kuo mažiau atvirų kelių iš kanalizacijos — tuo gaivesnis oras grįžus.
Kai aliejaus nepakanka — sifonas nori dėmesio
Aliejus apsaugo trumpam. Savaitei, dviem — patikimai. Bet jei sifonas nešvarus, jis blogiau laiko vandenį ir greičiau praleidžia kvapus net su aliejaus plėvele.
Riebalų nuosėdos, plaukai ir muilas sukuria sluoksnį, kuris trukdo vandeniui tinkamai užsistovėti. Per pusmetį tas sluoksnis pasidarydavo toks, kad net šviežiai įpiltas vanduo nebeužrakindavo kvapo.
Tomas rekomenduoja kartą per šešis mėnesius sifoną nuimti ir išvalyti: „Dvidešimties minučių darbas. Atsuki, išplauni, susirenki atgal. Bet dauguma jo nedaro, kol bute nepakvimpa.”
Švarus sifonas, šaukštas aliejaus ir uždengtos angos. Trys veiksmai, kurie trunka penkias minutes prieš išeinant pro duris — bet leidžia grįžti į butą, kuriame kvepia lygiai taip, kaip palikai. Ne langų atidarymas. Ne oro gaivikliai. Tiesiog sifonas, kuris dirba savo darbą.
