Kodėl apskritai ką nors jaučiame? Kodėl skausmas egzistuoja — o ne tiesiog automatinis traukimasis nuo pavojaus, kaip roboto programa? Šis klausimas kelis dešimtmečius neduoda ramybės neuromokslininkams. Ir atsakymas, kurį jie randa, keičia supratimą apie tai, kas mes esame.
Trys sluoksniai, kurie padarė mus sąmoningais
Mindaugas, neuromokslų dėstytojas, tai aiškino savo studentams paprastai. „Įsivaizduokite tris pastato aukštus. Kiekvienas buvo pristatytas skirtingu metu. Kiekvienas atlieka kitą darbą.”
Pirmas aukštas — sužadinimo sistema. Seniausia dalis. Ji veikia kaip gaisrinė sirena. Pajutai pavojų — kūnas mobilizuojasi akimirksniu. Širdis greičiau. Raumenys įsitempia. Sprendimų nereikia. Tik reakcija.
Antras aukštas — budrumas ir dėmesys. Čia smegenys pradeda rinktis. Iš šimtų dirgiklių išskiria vieną svarbų. Leidžia susikoncentruoti. Aptikti priežastinius ryšius. Suprasti, kad ugnies dūmai reiškia gaisrą, o ne vakarienę.
Trečias aukštas — savęs modelis. Naujausias. Žmogus pradeda matyti save per laiką. Planuoja rytojų. Prognozuoja kito žmogaus veiksmus. Koordinuoja grupės darbą.
„Kiekvienas aukštas buvo statomas tūkstančius kartų per evoliuciją,” paaiškino Mindaugas. „Ir kiekvienas davė konkretų pranašumą — greitesnį reakcijos laiką, tikslesnį dėmesį, geresnį bendradarbiavimą.”
Skausmas ir malonumas — ne šalutinis efektas
Daugelis mano, kad skausmas yra kažkas nereikalingo. Evoliucijos klaida. Mokslininkai teigia priešingai.
Skausmas ir malonumas veikia kaip vertinimo signalai. Jie nukreipia dėmesį, stiprina atmintį ir koreguoja pasirinkimus. Teigiamas pojūtis — priartėk, įsimink, kartok. Neigiamas — venk, traukis, nebekartok.
Be šių signalų organizmas darytų brangiai kainuojančias klaidas. Liestų ugnį antrą kartą. Valgytų nuodingą uogą trečią. Neišmoktų.
Socialiai tai veikia dar giliau. Bendri skausmo ir malonumo signalai koordinuoja grupės elgesį. Matai kito žmogaus kančią — jauti empatiją — padedi. Ši grandinė remia tarpusavio rūpinimąsi nuo neatmenamų laikų.
Įrodymai iš kūdikių ir gyvūnų
Mindaugas studentams rodydavo tris pavyzdžius. Pirmas — naujagimis, kuris reaguoja į skausmą emocinėmis grimasomis jau pirmomis valandomis. Tai pirmo aukšto darbas.
Antras — šešių mėnesių kūdikis, kuris pradeda sutelkti dėmesį į vieną objektą ilgiau nei kelias sekundes. Antras aukštas atsidaro.
Trečias — aštuoniolikos mėnesių vaikas, kuris atpažįsta save veidrodyje. Trečias aukštas pradeda veikti.
„Tas pats modelis matomas gyvūnuose,” pridūrė Mindaugas. „Žinduoliai turi pirmą ir antrą aukštą. Kai kurie primatai ir paukščiai — trečio aukšto užuomazgas. Smegenų kamieno tinklai, dėmesio sistemos, fronto-parietalinės jungtys — viskas koreliuoja.”
Ką tai keičia kasdieniame gyvenime
Jeigu kančia yra evoliucijos sukurta signalų sistema — ji turi konkrečias funkcijas. Signalizuoja grėsmę. Motyvuoja veikti. Informuoja aplinkinius, kad reikia pagalbos.
Atsakomybė irgi atrodo kitaip. Žmogus su sumažėjusiu dėmesiu ar refleksyvumu — ne silpnavalė, o žmogus, kurio antras ar trečias aukštas veikia ribotai.
Mindaugas ilgai tylėjo po paskutinės paskaitos. Paskui pasakė dalyką, kurio nebuvo skaidrėse. „Aš dvidešimt metų studijavau sąmonę kaip mechanizmą. Bet kai mano tėvas sirgo ir nebegalėjo manęs atpažinti — supratau, kad trečias aukštas nėra abstrakcija. Tai žmogus, kurį pažįsti. Kai jis užgęsta — lieka tik pirmas aukštas. Ir tai skaudžiausia pamoka, kurią gavau ne iš knygų.”
