Šaukiu katę vakare iš sodo. Vienas, du, trys kartai — nė garso.

Žmona ateina iš virtuvės. Vienas tylus „kis-kis” — ir per dvi sekundes katė jau prie kojų.

Šitas paprastas vaizdelis kartojosi tris mėnesius, iki pradėjau žiūrėti, kuo skiriasi mūsų balsai. Pasirodo, ne meile. Ne šeimininko statusu. Tono dažniu.

Katė girdi savo vardą — tik nereaguoja

Pirma esminė detalė, kurią paaiškino veterinarė Loreta, kai vežiau katę į patikrą.

— Katė tikrai atpažįsta savo vardą, — pasakė ji. — Tai įrodyta tyrimuose. Bet atpažinimas ir paklusnumas yra du skirtingi dalykai.

Šuo evoliuciniai vystėsi kaip pakto gyvūnas. Jam paklusti vyresniam — biologinis poreikis.

Katė — kitokia. Ji nuo prijaukinimo pradžios buvo solo medžiotojas. Atsako tik tada, kai mato sau naudą.

Tai ne būdo trūkumas. Tai gyvūno biologijos ypatybė, kurią reikia suprasti.

Aukšto tono mįslė

Pažįstu daug kačių savininkų. Beveik visi vyrai šaukia kates žemu, garsiu balsu. Ir beveik visi skundžiasi, kad katė neateina.

Loreta paaiškino mechanizmą.

— Kačių klausa jautresnė aukštam dažniui nei žmogaus, — sakė ji. — Šešiasdešimt penkios kilohercos prieš mūsų dvidešimt. Tai jų pirminio grobio — pelių, paukščių jauniklių — dažnis.

Žemas, garsus žmogaus balsas katei skamba kaip grėsmė. Lygiai kaip šuns lojimas. Lygiai kaip didesnio plėšrūno burgzimas.

Aukštas, melodingas tonas — kitaip. Tai šeimos kalbėjimo tonas. Pelytės cypimas. Saugumo signalas.

— Pasižiūrėkite, kaip kalba motinos su mažais vaikais, — pridūrė Loreta. — Beveik tas pats principas. Kūdikiai geriau reaguoja į aukštesnius dažnius. Katės — taip pat.

Tikslūs trys parametrai

Po šios pamokos pradėjau eksperimentuoti su savo balsu. Trys kintamieji, kurie iš tiesų skiria, ar katė ateis.

Tonas

Pakelti balsą per oktavą aukščiau nei įprastas kalbėjimas. Ne falsetu — tiesiog švelniau, lengviau. Vyrams iš pradžių nepatogu, bet rezultatas pamatomas per pirmą savaitę.

Garsas

Tylesnis. Ne šaukti per visą sodą — kalbėti taip, lyg pasakojai paslaptį. Garsus šūksnis katei reiškia paniką. Tylus, ramus pakvietimas — saugumą.

Ritmas

Atsipalaidavęs, melodingas. „Kicia, kis-kis-kis” — ne „KICIA!”.

Vienas vardas, ne dešimt

Štai dar viena klaida, kurią dariau ilgus metus.

Mano katė vadinama Žvaigždutė. Bet aš ją šaukiau įvairiai — Žvaigždutė, Žvaigždė, Žvaiga, Kicia, Kice, Kis-kis.

Loreta pasakė vieną dalyką, kuris pakeitė mano santykį su kate.

— Pasirinkite vieną variantą ir naudokite tik jį. Visi šeimoje. Visada.

Katės smegenys formuoja vieną, tikslų garso šabloną. Kai ji girdi būtent tą šabloną — atpažinimas vyksta automatiškai. Kai girdi variacijas — turi mintyti, ar tai jai skirta.

Po dviejų mėnesių sąmoningo „Kicia” naudojimo (atsisakiau visų kitų variantų) — katė atsiliepia praktiškai kiekvieną kartą.

Apdovanojimas — esminė detalė

Šuo gali ateiti dėl meilės. Katė — ne. Jai reikia priežasties.

Kasryt, kai ji ateina į kvietimą — gauna mažą priedą. Pora gabalėlių mėgstamiausio jautienos skanėsto. Glostymo penkios sekundės.

Svarbiausia — apdovanojimas turi būti tuoj pat. Per dvi sekundes po atvykimo. Vėliau katė nesusieja kvietimo su nauda.

Ko niekada nedaryti

Tris dalykus, kurių išmokau iš nelaimių.

Niekada nešaukti vardo prieš nemalonų įvykį. Veterinaro vizitas, vonia, nagų kirpimas — visa tai atskirti nuo vardo. Kitaip katė asocijuoja vardą su grėsme.

Niekada netikėti, kad katė „nesupranta”. Ji puikiai supranta. Ji tiesiog vertina, ar verta reaguoti.

Po dviejų mėnesių

Mano katė dabar atsiliepia į „Kicia” praktiškai visada. Aukštas tonas, ramus garsas, melodingas ritmas. Skanėsto kąsnelis paruoštas kišenėje.

Loreta pirmame vizite pasakė vieną sakinį, kuris dabar man dažnai grįžta.

— Katės nėra išdidžios. Jos yra labai jautrios. Į balsą, į prisilietimą, į intencijas.