Atidarau cinamono stiklainėlį ir uostau. Nieko. Nei kvapo, nei aromato. Lyg smėlis. Paklausiau draugės Jolantos, kuri virėjauja jau penkiolika metų:
– Kodėl mano cinamonas nebeveikia?
Ji pažiūrėjo į stiklainėlį, paskui į spintelę virš viryklės ir pasakė:
– Todėl, kad jis stovi blogiausioje vietoje namuose. Ir tikriausiai stovi ten jau metus.
Trys priešai, kurie naikina prieskonius
Jolanta paaiškino: prieskonius naikina trys dalykai vienu metu — šviesa, šiluma ir drėgmė. Ultravioletiniai spinduliai oksiduoja eterinius aliejus, kurie ir yra tas aromatas. Temperatūra pagreitina irimą. O drėgmė — garai nuo viryklės — sukelia kondensatą stiklainyje, nuo kurio atsiranda gumulėliai ir prasideda pelėsis.
– Virš viryklės — blogiausia vieta, – pasakė ji. – Ten aukšta temperatūra ir garai vienu metu. Prieskoniai praranda pusę stiprumo per kelis mėnesius.
Pažiūrėjau į savo virtuvę. Visi prieskoniai — virš viryklės. Jau metus. O kai kurie — gerokai ilgiau.
Kur laikyti ir kame
Jolanta parodė savo sistemą: tamsūs stikliniai stiklainėliai su sandariais dangteliais, stovintys spintelėje toliau nuo viryklės ir lango. Vėsu. Tamsu. Sausa.
– Stiklas geriau nei plastikas, nes nesugeria kvapo ir nekeičia skonio, – paaiškino ji. – Tamsus stiklas dar geriau — apsaugo nuo šviesos, kuri oksiduoja aliejus. O sandarumas — svarbiausia. Kiekvieną kartą atidarius stiklainėlį, vidun patenka oras ir drėgmė. Todėl atidaryk trumpam, pasemk ir iškart uždaryk.
– Ir dar viena taisyklė, kurią daugelis pažeidžia, – pridūrė Jolanta. – Niekada neber prieskonio tiesiai iš stiklainio virš puodo. Garai pakyla ir patenka vidun. Per tris kartus stiklainėlyje bus drėgmė, pelėsis ir sugadintas aromatas. Semk šaukšteliu ir berk iš šono.
Kiek laiko jie veikia
Jolanta pasakė skaičius, kurie mane nustebino.
Malti prieskoniai sandariai laikomi — šešis dvylika mėnesių. Po to aromatas silpnėja tiek, kad nebedaro skirtumo patiekalui. Sveiki prieskoniai — ilgiau, kartais daugiau nei metus, nes jų eteriniai aliejai apsaugoti kietame paviršiuje.
– Bet tai idealiu atveju, – pasakė ji. – Jei laikai virš viryklės, atvirame inde, šalia lango — gali būti, kad tavo prieskoniai mirę jau po trijų mėnesių. Tu tiesiog to nežinai, nes beri daugiau ir galvoji, kad receptas blogas.
Penki ženklai, kad laikas keisti
Jolanta parodė, kaip patikrinti: pirma — uostyk. Jei aromatas silpnas arba jo visai nėra — prieskoniai nebegyvi, ir bėrimas nebekeičia patiekalo. Antra — žiūrėk spalvą. Jei ryški kurkuma tapo blyškia — aliejai sudegę nuo šviesos ar karščio. Trečia — lietimas. Jei malti prieskoniai sulipę į gumulus — viduje buvo drėgmės, ir ten gali būti pelėsio, kurio nematai. Ketvirta — uostyk dėl pašalinių kvapų. Jei kvepia kažkuo svetimu arba senu — užteršti, jau nebetinka. Penkta — skonis. Jei dedant įprastą kiekį patiekalas nesikeičia — prieskoniai jau tik spalvota dekoracija ant lentynos.
Tą vakarą perkėliau visus prieskonius nuo viryklės į spintelę šalia durų. Perpyliau į tamsaus stiklo stiklainius. Ir išmečiau trečdalį kolekcijos — cinamoną, kuris nebekvepėjo. Pipirus, kurie nebeaštrūs. Kurkumą, kuri nebegeltoną.
Pasirodo, pusę metų skaninau patiekalus dulkėmis ir stebėjausi, kodėl maistas neskanus. Receptas buvo geras. Rankos buvo geros. Prieskoniai — mirę. Dabar kartą per mėnesį atidarau kiekvieną stiklainėlį ir uostau. Jei nebejaučiu nieko — keliauja į šiukšliadėžę. Geriau tuščia lentyna nei pilna mirusiųjų.
