Senelis Petras turėjo savo pastovų ritualą. Kiekvieną pavasarį, kovo pabaigoje, jis eidavo į sodą su kibirėliu ir ilgu peiliu. Apžiūrėdavo kiekvieną medį po žiemos.
Šalčio plyšiai obelyse. Saulės nudegimai vyšnių pietinėje pusėje. Žievės įtrūkimai kriaušėse, kur sniegas anksti nukrito. Senelis Petras visas šitas žaizdas gydė tuo pačiu metodu — moliu, sumaišytu su senu karvių mėšlu.
— Tai gi medžių vaistas, — sakydavo, kai vaikai juokdavosi. — Kai sergi, tu eini į vaistinę. Kai medis serga, jis laukia, kol kažkas ateis su moliu.
Aštuoniasdešimt vienerių sulaukęs senelis Petras savo sode dar turi obelį, kurią pats pasodino prieš septyniasdešimt metų. Joje matomi seni randų pėdsakai, gyditi šituo pačiu mišiniu. Medis vis dar duoda derlių.
Asmeninė istorija — kodėl mūsų sodai serga pavasarį
Šalčio plyšiai pavasarį atsiranda dėl paprasto fizikinio dalyko. Saulė dieną sušildo medžio žievę. Naktį temperatūra nukrenta į minusą. Žievė susitraukia greičiau nei vidinis kamienas. Atsiranda vertikalus plyšys.
Šie plyšiai yra didžiausia rizika ne dėl pačio plyšio, o dėl to, kas paskui atsitinka. Per atvirą žaizdą įsiskverbia drėgmė. Toj drėgmėj — grybinės sporos. Per kelias savaites medis turi ne tik mechaninį pažeidimą, bet ir grybinę infekciją.
Komercinis sandariklis, kurį parduoda parduotuvėse, šitą problemą sprendžia tik paviršutiniškai. Jis atsiskiria nuo žievės kelias savaites. Drėgmė vis tiek prasiskverbia.
Ekspertas — ką sako šiuolaikinė arboristika
Įdomus dalykas: pastaraisiais metais arboristikos specialistai, žiūrėdami į senolių receptus, randa juose racionalų pagrindą.
Molis sukuria tankų barjerą, kuris kvėpuoja. Drėgmė lėtai išgaruoja, bet didžioji dalis lieka užblokuota. Mėšlas — pridėti azotas ir mikroflora, kuri konkuruoja su grybinėmis sporomis.
— Senolių receptai dažnai veikia būtent dėl to, ko jie nežinojo, kad daro, — paaiškino vienas miestelio sodininkystės specialistas, su kuriuo Petras kalbėjosi prieš keletą metų. — Jie nematė mikrofloros mikroskopu. Bet jie pastebėjo, kad medis su mėšlo tinku gyja greičiau nei be jo.
Metodas — kaip senelis Petras tai daro
Pirmas žingsnis — apžiūra. Žaizda valoma rankiniu būdu. Negyva žievė atplėšiama iki gyvo audinio. Aštrus peilis, ne tas pats, kuriuo pjauname duoną.
Antras — dezinfekcija. Vario sulfato tirpalas: vienas arbatinis šaukštelis litrui vandens. Užpurkšti arba užtepti teptuku. Palikti išdžiūti.
Trečias — paruošti mišinį. Lygios dalys molio ir karvių mėšlo (geriausia — ne šviežio, o jau pasenusio kelis mėnesius). Konsistencija — kaip tirštos grietinės. Galima pridėti šaukštą medžio pelenų — pagerina antiseptines savybes.
Ketvirtas — užtepti. Tankiai. Užpildyti visus tarpelius. Be oro burbulų.
Penktas — apvynioti. Drobės skiautė arba senas maišinis audinys. Virš jo — polietileno juosta. Palikti vos vieną mažą tarpelį ventiliacijai.
Po dviejų-trijų savaičių — nuimti audinę. Molis jau bus iš dalies sukietėjęs. Jis pats toliau saugo žaizdą iki pilno užgijimo.
Kada netinka
Petras sąžiningai įvardija atvejus, kur šitas metodas nedirbs.
Didžiulis kamienas su giluma žaizda — geriau profesionalus arboristas. Persenęs medis su daugybe žaizdų vienu metu — atsisveikinti, ne gydyti. Vaisiniai medžiai paskutiniaisiais auginimo metais — tas pats sprendimas.
Bet jaunam, sveikam medžiui su švieža žaizda — molis ir mėšlas vis dar yra geresnis sprendimas, nei daugelis komercinių alternatyvų.
Senelio žinojimas — perduodamas su rankomis
Petras savo metodą perdavė anūkui prieš trejus metus. Pirmąsyk, kai abudu vaikščiojo po sodą, anūkas žiūrėjo į obelį, kuri turėjo seną randą, gyditą tuo pačiu mišiniu prieš keturiasdešimt metų.
— Žiūrėk, — pasakė Petras. — Šitas randas yra senesnis už tavo tėvą.
Anūkas paklausė vieno klausimo:
— Kodėl tau tas internetas šito nepasako?
— Internetas kalba apie tai, kas naujausia, — atsakė senelis. — Kas vyksta lėtai ir ilgai, tas dažnai pamiršta kalbėti per ekranus.
