— Tu nieko negalvodamas pasodinai obelį čia? — pasakė kaimynas Vytautas, sustojęs prie mano sklypo tvoros.

Stovėjome priešais duobutę, į kurią ką tik pasodinau jauną „Antaninę”. Šaknys gulėjo apsiaustyje, kibirėlis su humusu — šalia.

— Per metus šita obelis sustos augti, — pridūrė jis. — Per dvejus pradės džiūti. Per trejus iškirsi.

Tada paklausiau, ką darau ne taip. Vytautas atsakymą gavo per dvidešimt metų, dirbdamas arboristu — žmogumi, kuris gyvena su medžiais kasdien.

Pirma klaida — vieta po pastatu

Mano obelis stovėjo už trijų metrų nuo namo šiaurinio kampo. Mano akimis — apsaugota nuo vėjo. Vytauto akimis — pasmerkta.

— Šešios valandos saulės per dieną. Ne mažiau, — paaiškino jis. — Tu šitam taškui duosi gal keturias. Ryte uždengia namas, vakarop — kaimyno garažas. Vidurdienį saulė užsuka iš pietų, bet tau ji jau ant kraigo, ne ant medžio.

Vaismedžiui reikia tiesioginės saulės bent šešias, geriau aštuonias valandas. Be jos cukrų gamyba lapuose būna nepakankama, žiedai mažiau formuojami, vaisiai mažėja kasmet. Pirmais dvejais metais medis dar gyvena iš sodinuko energijos atsargų. Trečiais — pradeda silpti.

Sklype geriausia vieta — pietinis arba pietryčių šlaitas. Be didelių pastatų ar augančių medžių per kelis metrus.

Antra klaida — žemiausioje sklypo vietoje

Vytautas pirštu parodė į kitą mano sklypo kampą — žemumą, kurioje pavasarį visada būna bala.

— Ten gražiai auga ievos, alksniai, gluosniai, — pasakė jis. — Bet vaismedis ten išgyvens gal dvejus metus. Šaknys užkalsta vandenyje.

Drėgmė šaknų zonoje sukuria aplinką be deguonies. Šaknys negali kvėpuoti. Po šito ateina puvinys ir grybeliniai patogenai, kurie pradeda ėsti medį iš apačios. Pakelti vietą bent metru aukščiau — ir medis gyvens trisdešimt metų vietoj penkerių.

Trečia klaida — atviroje vėjo zonoje

Mano sklypo viduryje yra atvira aikštelė — be tvoros, be krūmų, be jokios apsaugos. Iš pradžių man tai atrodė ideali vieta — saulės pilna, žemė sausa.

— Pasodink čia obelį ir per pirmą stiprų vėją iš jos liks tik stiebas, — pasakė Vytautas. — O dar svarbiau — apdulkintojai ten nesilaikys. Bitės nekenčia vėjo. Be jų — nei žiedų, nei vaisių.

Vaismedžiui reikia ramios vietos. Geriausia — kai nuo vyraujančių vėjų pusės yra tankus krūmas, gyvatvorė, tvora arba pastato siena. Bet ne per arti — jei kitas medis arba krūmas per du metrus, jie konkuruos dėl maistinių medžiagų. Pusantro metro — minimumas.

Ketvirta klaida — virš vamzdžio

Šitos klaidos akimis nepamatysi. Bet Vytautas iš karto paklausė, kur eina mano kanalizacijos vamzdis.

— Žmonės sodina virš dujų vamzdžio, vandentiekio, kanalizacijos linijos — ir nė nesusimąsto, — atsiduso jis. — Po dešimties metų šaknys įsiskverbia į movą, atsiranda nuotėkis, ateina komunalistai. Iškasa medį. Medis nebeatsigauna.

Prieš sodinant reikia patikslinti, kur eina vamzdynai. Atstumas iki bet kokios linijos — bent keturi metrai obelims, šeši kriaušėms ir slyvoms su gilesnėmis šaknimis. Komunalinių tinklų pažymėjimas dažnai nemokamas — pusvalandžio darbas vietoje dešimtmečio problemų.

Mano obelis dabar

Vytautui išėjus, paėmiau kastuvą ir vėl iškasiau ką tik pasodintą obelį. Šaknys dar drėgnos, sodinukas — sveikas. Per pusvalandį radau kitą vietą sklypo pietų pusėje — atvirą saulei nuo ryto iki vakaro, pakilesnę nei aplinka, su tvora trijų metrų atstumu nuo šiaurės pusės ir be jokio vamzdžio po žeme.

Tris metus ji augo lėtai. Bet ketvirtais metais žiedų buvo daugiau nei lapų. Penktais — surinkau pirmą kibirą obuolių.

Stoviu po ja šįryt ir prisimenu Vytauto sakinį prie tvoros. Jei nebūčiau sustojęs ir nepaklausęs, tos obels jau seniai nebūtų. O dabar ji čia. Ir ji liks, kai aš pats nebebūsiu.