Gražios, raudonos, didelės – balandžio braškės turguje atrodo viliojančiai. Bet kai priglaudžiau prie nosies ir nieko neužuodžiau – supratau, kad kažkas ne taip.
Maisto saugos specialistė Rūta Jankauskienė, kurią sutikau maisto parodoje, pasakė tiesiai: „Ankstyvos braškės dažnai primaitintos azoto trąšomis, kad greičiau sunoktų ir ilgiau atrodytų gražiai. Ir tai galima pastebėti be jokios įrangos – vien pojūčiais.”
Paprašiau parodyti. Ji nusivedė prie artimiausio turgaus stendo ir per pusę minutės išmokė atskirti normalias braškes nuo „primaitintų”.
Kvapo testas – trisdešimt sekundžių
„Paimkite uogą ir priglauskit prie nosies,” – sakė Rūta. – „Natūraliai sunokusi braškė kvepia braškėmis – stipriai, aiškiai, nuo pirmos sekundės.” Jei kvapas silpnas, neutralus arba primena žolę – tai signalas, kad uoga augo per greitai ir nespėjo subrandinti aromatinių medžiagų.
Iš penkių veislių, kurias turguje tikrinome, tik dvi kvepėjo taip, kaip turi. Likusios trys – beveik be kvapo. „Tai ne bloga veislė,” – paaiškino Rūta. – „Tai greitas auginimas su dideliu kiekiu azoto. Uoga auga, bet nesubręsta iš vidaus.”
Sėklos, odelė ir paradoksas su lapeliais
Po kvapo testo Rūta parodė, ką žiūrėti akimis ir pirštais. Pirma – sėklos. Natūraliai sunokusioje braškėje sėklutės įsispaudusios į paviršių, lyg įaugusios. Jei sėklos kyšo ant viršaus kaip burbulai – uoga augo per greitai, ir odelė nespėjo jų apaugti.
Antra – odelės tekstūra. Patrinkite pirštu. Natūrali braškė šiek tiek lipni – ir tas lipnumas nenusiplauna vandeniu. Chemiškai apdorota – lygi, slidaus paviršiaus, beveik kaip plastmasinė.
Trečia – taurelės lapeliai. Čia Rūta parodė keisčiausią ženklą: „Jei lapeliai pageltę ir nuvytę, bet pati uoga vis dar atrodo ryškiai raudona ir stangri – tai paradoksas. Natūraliai taip nebūna.” Normaliai, kai lapeliai vysta – uoga irgi minkštėja. Jei uoga šviežutėlė, o lapeliai jau mirę – tai reiškia, kad nitratai pratęsė vaisiaus „jaunystę” dirbtinai.
„Kai matote visus tris ženklus vienu metu – bekvapė, sėklos išsikišusios, lapeliai nuvytę ant kietos uogos – praeikite pro šalį,” – reziumavo Rūta.
Kur ieškoti normalių braškių
Rūta patarė tris dalykus. Pirma – pirkti iš vietinių augintojų, kurie gali papasakoti, kaip augina. „Užduokite klausimą – ir iš atsakymo suprasite, ar žmogus žino savo produkciją,” – sakė ji.
Antra – jei turite sklypą, auginkite pačios. Veislės Clery, Honey ir Olvia yra ankstyvos, atsparios temperatūros šuoliams ir puikiai auga be intensyvaus tręšimo. Trečia – ūkininkų turgūs, kur pardavėjas ir augintojas yra tas pats žmogus.
Jei kitą kartą turguje braškės atrodys per gražiai – prisiminkite: priglauskit prie nosies. Trisdešimt sekundžių, ir žinosite viską, ką reikia.
