Medus neturi galiojimo termino – bent jau taip sako daugelis. Ir tai beveik tiesa. Tik „beveik” čia reiškia, kad vienas šlapias šaukštas gali paversti tūkstantmetį produktą fermentuojančia mase per kelias savaites.
Visa medaus apsaugos sistema remiasi vienu dalyku – mažu vandens kiekiu. Kai drėgmė patenka vidun, miegančios mielės suaktyvėja, prasideda fermentacija, ir medus pradeda burbuliuoti, rūgšti ir keisti skonį. Ir tai nutinka dažniau, nei tikitės.
Šlapias šaukštas, atviras dangtelis ir šiluma prie viryklės
Dažniausia klaida – semti medų drėgnu ar šlapiu įrankiu. Net mažas vandens lašelis ant šaukšto pakanka, kad suaktyvintų mieles. Tai nematoma, bet tikra grėsmė, kuri per kelias savaites paverčia stiklainį netinkamu.
Antra – nepakankamai sandarus dangtelis. Jei medaus stiklainis stovi atvirame kambaryje, aplinkos drėgmė pamažu prasiskverbia vidun. Ypač pavojinga laikyti medų vonioje ar šalia viryklės, kur garų ir šilumos netrūksta. Šiluma prie viryklės turi dar vieną efektą – ji tamsina medų, naikina fermentus ir blogina skonio savybes, nors fermentacijos gal ir nesukelia.
Trečia – šviesa. Tiesioginiai saulės spinduliai spartina oksidaciją, dėl kurios medus tamsėja ir praranda dalį naudingų junginių. Todėl geriausia vieta – tamsi, sausa, vėsi spintelė, atokiau nuo langų ir šilumos šaltinių.
Stiklas, plastikas ar metalas – ne vis tiek
Indo pasirinkimas irgi svarbus. Stiklas – geriausias variantas. Jis chemiškai inertiškas, nereaguoja su natūraliu medaus rūgštingumu ir sandarius užsidaro puikiai. Maistinis plastikas tinka trumpalaikiam laikymui, bet ilgainiui pradeda praleisti drėgmę ir orą.
O metaliniai indai – ypač geležiniai, variniai ar aliumininiai – yra tikras pavojus. Medaus rūgštingumas oksiduoja metalą, pablogina skonį ir gali sukelti sveikatos problemų. Jei matote medų metaliniame inde – geriau perpilti į stiklą kuo greičiau.
Kristalizacija – ne gedimas, o gamta
Kai medus stiklainyje sustingsta ir tampa grūdėtas – tai ne gedimas. Tai kristalizacija – natūralus procesas, kai gliukozė iškrinta iš tirpalo, dažniausiai žemesnėje nei dešimt laipsnių temperatūroje. Toks medus visiškai saugus ir maistingai nepakitęs.
Atkurti jį paprasta: įdėkite sandariai uždarytą stiklainį į šiltą vandenį – 40–45 °C, ne karštesnį. Palaukite, kol kristalai ištirps. Niekada nenaudokite mikrobangų ir nevirkite – per didelis karštis sunaikina fermentus ir pakeičia struktūrą negrįžtamai. Procesas užtrunka penkiolika–dvidešimt minučių, ir medus grįžta į skystą formą be jokių nuostolių.
Idealios kasdienio laikymo sąlygos – 15–25 °C, tamsioje spintelėje, sandariame stikliniame inde. Šiame diapazone medus lieka malonios konsistencijos, lengvai pilstomas ir išsaugo visas naudingąsias medžiagas. Per žema temperatūra – kristalizuosis. Per aukšta – tamsės ir praras fermentus.
Fermentaciją nuo kristalizacijos atskirsite lengvai: jei matote burbuliukus, jaučiate rūgštų kvapą arba skonis pasikeitęs – tai fermentacija, ir tokį medų reikia išmesti. Jei tiesiog sustingo – viskas gerai.
Kiek medaus stiklainių jūsų virtuvėje dabar stovi su šlapiu šaukštu viduje – ir ar tikrai žinote, kas juose jau vyksta?
