Per šeimos vakarienę tėtis pasakė, kad jaučiasi geriau nei prieš dešimt metų. Mama tik numojo ranka – o aš pagalvojau: nuo kada žmogus iš tikrųjų pasensta? Atsakymo neturėjau, bet buvau tikra, kad šešiasdešimt jau tikrai riba.
Pasirodo, klydau – ir ne aš viena. Tūkstančiai žmonių Didžiojoje Britanijoje atsakė į tą patį klausimą, ir rezultatas privertė tyrėjus perbraižyti visą senatvės žemėlapį.
Skaičius, kurio daugelis nė neįtarė
Išsamioje „Seven Seas” apklausoje dalyvavo tūkstančiai britų suaugusiųjų. Tyrimo kampanijos bendravadovė Harriet Bayliss sakė tiesiai: „Mes tikėjomės matyti 63 ar 65 – o gavome 69.” Naujasis senatvės etalonas pakilo net septyneriais metais, palyginti su ankstesniais tyrimais, kuriuose buvo minimas 62 metų slenkstis.
Šis šuolis reiškia ne tik skaičiaus pokytį. Jis atspindi kitokį žmonių santykį su savo kūnu, sveikata ir kasdienybe. Senėjimo riba tiesiog stumiasi į priekį – ir tai nėra atsitiktinumas.
Z karta nubrėžė ribas, kurių niekas nelaukė
Įdomiausia dalis – kartų skirtumai. Kūdikių bumo kartos atstovai senatvę sieja su 67 metais. O štai Z karta senėjimą suskaidė į tris atskiras kategorijas.
Protinis aštrumas, jų nuomone, blėsta nuo 62 metų. Gebėjimas susitvarkyti su technologijomis – nuo 59. O negebėjimas stilingai rengtis – jau nuo 56.
— Kai parodžiau šiuos skaičius savo mamai, ji tik palingavo galvą, – pasakojo 34 metų vilnietė Rūta, personalo vadovė. – Jai 61-eri, ir ji ką tik išmoko naudotis dirbtinio intelekto programėle.
Netikėtas Z kartos požiūris į vyresnius kolegas
Paradoksalu, tačiau būtent Z karta – nustačiusi žemiausias senėjimo ribas – labiausiai vertina vyresnius darbuotojus. Tyrimas atskleidė, kad jaunieji patirtį ir patikimumą laiko neginčijamu pranašumu.
— Mano komandoje stipriausia darbuotoja turi 58 metus, – sakė Rūta. – Kai reikia sprendimo per penkias minutes, visi kreipiasi į ją, ne į mane.
Harriet Bayliss pabrėžė: „Supaprastintas pasakojimas, kad jaunimas niekina vyresnę kartą, tiesiog neatitinka duomenų. Jaunoji karta mato vertę ten, kur patys vyresnieji jos nebemato.”
Kodėl skaičiai – ne viskas
Psichologai teigia, kad pats amžius nenulemia, kaip žmogus jausis sulaukęs septyniasdešimties. Svarbiausia – kaip jis apdoroja gyvenimo sunkumus. Tie, kurie iš praradimų kuria prasmę, su metais tampa empatiškesni. O tie, kurie viską vertina tik kaip nuostolį, dažniau užsidaro savyje.
Galbūt todėl mano tėtis, sulaukęs 64-erių, kiekvieną rytą bėgioja penkis kilometrus ir juokiasi: „Senatvė prasidės tada, kai nustos skaudėti kelius po bėgimo – o kol kas skauda, vadinasi, dar bėgu.”
Tą vakarą, kai tėtis pasakė jaučiąsis geriau nei bet kada, niekas jam neprieštaravo. Gal senatvė iš tikrųjų prasideda ne nuo skaičiaus – o nuo to momento, kai pats nusprendžia nustoti bėgti.
