Tris metus iš eilės mano kopūstų lysvė virsdavo mūšio lauku. Liepą balti drugiai pasirodo būriais, kiaušinėliai gelsvuoja ant lapų apatinės pusės, o rugpjūtį kopūstai lieka kaip skylėtos skarelės. Kaimyno Algimanto sode tuo tarpu – storos, sveikos galvos. Praėjusį pavasarį paklausiau, ką jis daro kitaip. Jis tik parodė ranka į savo lysvę, pridengtą plonu baltu audeklu: „Tai ne jokia paslaptis. Tai tik laikas, kada jį uždedi.”
Klaida, kurią darydavau kasmet
Kasmet pasodindavau daigus, palaistydavau, apbėrusdavau dirvą peleniais ir tikėdavausi geriausio. Kai pamatydavau pirmus drugius – lėkdavau pirkti preparatų, rinkti kiaušinėlius ranka, barstyti pelenais antrą kartą.
„Tu kariauji tada, kai jau pralaimėta,” – pasakė Algimantas. „Drugys jau padėjo kiaušinėlius. Po savaitės iš jų išsiris vikšrai. Nesvarbu, ką barstysi – lapas jau praradęs pusę masės.”
Pirmoji taisyklė, kurią jis išdėstė: apsauga turi būti iki baltuko, ne po jo. Audeklas ar tinklelis uždengiamas iš karto po pasodinimo, dar daiga fazėje, kai tik oras pastoviai nekrenta žemiau dešimties laipsnių.
Kokio audeklo reikia ir kodėl svarbu tinklelio akis
Ne bet koks baltas audeklas tinka. Svarbu dvi savybės: akis ne didesnė nei 0,8 milimetro ir pakankamas oro pralaidumas.
„Aš naudoju agroaudeklą, 17 gramų vienam kvadratiniam metrui,” – aiškino jis. „Per jį patenka šviesa, vanduo, oras. O drugys – ne. Jis net nebando tūpti, nes nemato, kad po juo kažkas auga.”
Tinklelis su didesnėmis akimis kiaušinėlių dėti netrukdys. Pigus vyniojimo audinys – irgi netinka, nes neleidžia daigams vėdintis, o po juo kaupiasi drėgmė ir grybelis.
Svarbu ir kraštai. Audeklas turi gulėti ant žemės ir būti prispaustas plytomis, akmenimis arba specialiais kabliukais kas 50 centimetrų. Drugys randa net mažiausią plyšį.
Kada uždengti ir kada galima nuimti
„Geriausiai – iš karto po daigų perkėlimo į lysvę,” – sakė Algimantas. „Nelauk, kol pamatysi pirmą drugelį. Jei pamatei – jau vėlu.”
Audeklas paliekamas iki pirmųjų šalnų. Kopūstai po juo auga sėkmingai – jiems užtenka šviesos, o temperatūra kartais net šiek tiek aukštesnė nei atvirame lauke.
Piktžoles teks ravėti trumpam pakėlus kraštą. Algimantas tai daro anksti ryte, kai drugiai dar nėra aktyvūs.
„Prieš ravėjimą patikrink, ar kas neįskrido po audeklu per naktį,” – patarė. „Pasitaiko. Tada geriau pašalinti ranka, negu palikti.”
Ką pridėti prie audeklo, jei nori dvigubos apsaugos
Audeklas sprendžia 90 procentų problemos. Bet likusiam dešimtadaliui Algimantas turi antrą sluoksnį.
Kvapniosios priemonės aplink lysvę. Jis sodina kopūstus kartu su krapais, svogūnais, česnakais ir bazilikais. Šių augalų kvapas maišo baltukui orientaciją – jis tiesiog neranda kopūsto „pagal nosį”.
Pelenai po kiekvieno lietaus. Plonas sluoksnis aplink kopūsto kaklelį. Apsaugo ne nuo drugio, o nuo sliekų ir šliužų, kurie taip pat mėgsta jauną lapą.
„Man draugas Eugenijus sako, kad aš perdarinėju,” – juokėsi Algimantas. „Bet jis savo kopūstus kasmet rauna pusiau suėstus. Aš – sveikus.”
Ko niekada nereikėtų daryti
Algimantas pabrėžė vieną dalyką, kurio patys pradedantieji negirdi: jokių cheminių insekticidų ant valgomų lapų.
„Žmonės perka Decis ar kažką panašaus, purškia tiesiai ant kopūsto. Paskui jį valgo,” – purtė galvą. „Geriau jau vikšrai, negu tas cheminis mišinys virtuvėje.”
Jei audeklas nepastatytas laiku ir vikšrai jau rado kelią – geriausia rinkti ranka. Nemalonu, bet veiksminga. Po savaitės kasdieninio rinkimo populiacija sumažėja drastiškai.
Mano kopūstai šiemet – pirmą kartą be skylių. Sesuo, kuriai parodžiau derlių, nepatikėjo, kad tuos pačius daigus pernai išvalgė drugiai. „Man atrodė, kad tu tiesiog nemoki auginti kopūstų,” – prisipažino. Dabar ji pati pirko agroaudeklą.
