Trys rankšluosčiai gulėjo krepšyje „į skudurus” jau pusmetį. Mėlynas, smėlio ir tamsiai raudonas – visi nuvalkioti, su siūlais, kyšančiais kraštuose. Kai mama atvažiavo savaitgaliui ir pamatė, kad nešu juos į šiukšlių maišą, sustojo tarpduryje: „Ką tu darai? Iš tokių trijų rankšluosčių aš tau per vieną vakarą padaryčiau kilimėlį, kurio neatskirtum nuo parduotuvinio.”
Idėja, kurios nepaisiau dešimtį metų
Mama gyvenimą dirbo siuvėja, jos namuose visada matėsi rankų darbo daiktai. Bet aš niekada nesusimąsčiau, kad iš seno rankšluosčio galima padaryti kažką prasmingo.
„Tu maniau, kad mes pokario kartoje iš skurdo siuvom tokius dalykus?” – nusijuokė ji. „Ne. Mes tai dariau, nes tai tiesiog geriausi kilimėliai, kokius gali turėti vonioje – sugeriantys, minkšti, nesibaigiantys.”
Reikia trijų vieno dydžio rankšluosčių. Pageidautina – skirtingų spalvų, kad gatavas gaminys turėtų vizualinį ritmą.
Paruošimas – 20 minučių su žirklėmis
Kiekvienas rankšluostis pjaunamas išilgai į juosteles po 5–8 centimetrus pločio. Plonesnės duos gležnesnį kilimėlį, storesnės – tvirtesnį ir tankesnį.
„Nelaikyk žirklių statmenai,” – patarė mama. „Pjauk įstrižai, tada juostelės nesitrūkinės.”
Kiekvienos juostelės kraštus reikia šiek tiek užlenkti į vidų ir prismaigstyti – kad plaušai nekyšotų. Dešimt minučių darbo, bet būtent nuo to priklauso, ar kilimėlis atrodys savamokslio, ar pardavėjo darbo.
Kaimynė Danutė, kuri praėjusią žiemą pas mane užsuko kavos, nusistebėjo: „Aš tokius mačiau tik kaimo namuose pas močiutes. Maniau, kad tai – praeities dalykas.”
Pynimas – svarbiausia nespausti
Trijų juostelių galus reikia susiūti kartu – po kelis tvirtus dygsnius. Tada pinama paprasta trijų gijų pynė, kokia pina kasas.
Svarbiausia taisyklė – nespausti.
„Aš mačiau moterų, kurios pina tvirtai, lyg virvę,” – prisimena mama. „Tada kilimėlis gaunasi kietas kaip lenta. Pinti reikia laisvai – tegul juostelės dar kvėpuoja.”
Kai viena juostelė baigiasi, nauja prisiuvinėjama paprasta siūle. Pynimas tęsiasi, kol pasiekiamas reikiamas ilgis – maždaug 4–5 metrai vidutinio dydžio kilimėliui.
Susukimas į spiralę
Čia prasideda magija. Ilga pynė susukama spirale, pradedant nuo centro. Kiekviena kilpa uždedama ant ankstesnės, suformuojant apvalią sraigės kriauklės formą.
Kilpos turi jungtis tvirtai – bet ne spaudžiant. Susiuvama iš apačios, storu siūlu, kiekviename susilietimo taške.
„Tas siūlas niekada nesimato iš viršaus,” – paaiškino mama. „Bet jis – visas kilimėlio stuburas.”
Dukra, stebėjusi mus per visą vakarą, klausė: „O jeigu aš noriu ne apvalo, o ovalaus?” Mama atsakė paprastai: „Tada pradedi ne nuo taško, o nuo trumpos tiesios atkarpos – ir apie ją vyniojі.”
Kodėl jis tarnauja metus
Rankšluosčių medžiaga – medvilnė, dažniausiai su mikropluošto priemaiša. Tai reiškia, kad kilimėlis:
- puikiai sugeria vandenį
- neslysta ant plytelių (jei iš apačios prisiūti guminę juostelę – dar saugiau)
- plaunamas skalbimo mašinoje 40 laipsnių temperatūroje
- nebijo drėgmės, jeigu leidžiama gerai išdžiūti
Kaimynė Danutė, po poros savaičių grįžusi į mano vonią, pačiupinėjo kilimėlį ir pasakė: „Tu meluoji, kad čia iš rankšluosčių. Aš tokį mačiau „Jysk’e” už trisdešimt eurų.”
Priežiūra – paprasta ir kas mėnesį
Skalbti reikia šilta, ne karšta vandeniu. Minkštikliai pluoštą užsukinėja ir mažina sugeriamumą – jų verta vengti. Džiūti gali ant virvės arba džiovyklėje žemoje temperatūroje.
Kas pusmetį verta patikrinti siūles ir, jei kur atsilaisvino – pasiūti iš naujo. Dešimties minučių darbas prailgina kilimėlio gyvenimą dar metams.
Mano vonioje dabar guli tas, kurį padarėme su mama tą vieną vakarą. Trys rankšluosčiai, kurie būtų atsidūrę šiukšliadėžėje – jau antrus metus sutinka mus iš dušo.
