Stovėjau prie mėsos skyriaus ir dėjausi į krepšelį akcinę vištieną. Kaina – puiki. Pakuotė – graži. Atrodė kaip geras sandoris.

Tada priėjo mėsininkas Arūnas, kurį pažįstu jau kelerius metus. Jis dirbo skirtinguose tiekimo etapuose – nuo fermų iki perdirbimo cechų.

„Tą padėk atgal,” – pasakė tyliai. „Turiu tau kai ką papasakoti.”

Nustebusi padėjau vištą ir pasukau į jį.

„Pilna šiurpių dalykų”

Arūnas nusivedė mane į šoną, toliau nuo kitų pirkėjų.

„Pramoninė vištiena – tai ne tas, ką daugelis įsivaizduoja,” – pradėjo jis. „Tos vištos auga perpildytuose angaruose, maitinamos antibiotikais ir augimo hormonais.”

Paklausiau, ar tai tikrai taip blogai.

„Dirbau perdirbimo ceche,” – atsakė jis. „Mačiau, kas vyksta. Antibiotikų likučiai, hormonai – visa tai lieka mėsoje. Ypač tam tikrose vietose.”

Kur slepiasi visa tai

Arūnas paaiškino, kad antibiotikai ir hormonai nesiskirsto tolygiai. Jie kaupiasi konkrečiose vietose.

„Kepenys, inkstai, riebalai – ten koncentracija didžiausia,” – pasakė jis. „Būtent šiuos organus daugelis dedasi į sultinį.”

Prisiminiau, kaip močiutė visada verdavo sultinį iš visko – su visais viduriais. Dabar supratau, kodėl Arūnas susiraukė.

„Vištos galvos, plaučiai, uodegos – niekada nenaudokite sultiniui,” – perspėjo jis. „Ten kaupiasi viskas, ko nenorite ant savo stalo.”

Mechanizuotas perdirbimas

Arūnas papasakojo dar vieną detalę, kuri privertė susimąstyti.

„Kai višta perdirbama mechaniškai, organų likučiai patenka į maltą mėsą,” – paaiškino jis. „Tie pigūs paruošti kotletai, tie faršai akcijomis – ten viskas susimaišo.”

Pagalvojau apie visus kartus, kai pirkau pigiausią variantą. Šeimą maitinau. Net nesusimąsčiau.

„Aš nesakau, kad niekada nevalgykite vištienos,” – pridūrė Arūnas. „Sakau – rinkitės protingai.”

Kurią vištą renkasi mėsininkas

Paklausiau tiesiai: „O tu pats ką perki?”

„Ekologišką arba iš pažįstamo ūkininko,” – atsakė jis be dvejojimo. „Taip, kainuoja keturiasdešimt–šešiasdešimt procentų brangiau. Bet žinau, ką valgau.”

Jis paaiškino skirtumus: ekologinė vištiena auginamas be sintetinių antibiotikų, be augimo hormonų. Paukščiai turi vietos judėti. Maistas – natūralus.

„Jei negali sau leisti visos vištos ekologiškos – bent jau išmok, kurias dalis rinkti,” – patarė jis.

Saugesnės dalys sultiniui

Arūnas išvardijo, ką galima naudoti ramia sąžine:

„Ketvirčiai, krūtinėlės, sparneliai, šlaunelės, blauzdelės – šios dalys saugiausios,” – pasakė jis. „Ir visada iš patikimo šaltinio.”

Sultiniui dar patarė pridėti jautienos kaulų – dėl kolageno ir skonio.

„Seniau močiutės dėdavo viską, nes vištos buvo kitokios,” – paaiškino jis. „Dabar taisyklės pasikeitė. Pramonė pasikeitė.”

Tą dieną pirkinių krepšelį palikau tuščią

Išėjau iš parduotuvės be vištienos. Bet su žiniomis, kurios vertos daugiau nei bet koks pirkinys.

Kitą savaitę nuvažiavau į ūkininko turgų. Vištiena kainavo brangiau. Bet kai viriau sultinį – supratau skirtumą. Skonis buvo toks, kokį prisimenu iš vaikystės.

Dabar kiekvieną kartą, eidama pro mėsos skyrių, prisimenu Arūno žodžius: „Rinkis protingai.”

Ir renkuosi.