Tris kartus sodinau lazdynus ir tris kartus jie nudžiūvo. Pinigai į žemę, laikas į balą. Jau buvau pasiryžęs pamiršti tą svajonę apie nuosavus riešutus, kol sutikau Petrą – aštuoniasdešimtmetį sodininką, kurio lazdynai derėjo taip, kad kaimynai eidavo žiūrėti. Jis pažvelgė į mano lysvę ir pasakė: „Aš žinau, ką tu darai ne taip. Ir tai labai paprasta.”
Klaida, kurią daro devyni iš dešimties
Pasirodo, mano sodinimo duobė buvo per maža. Iškasiau trisdešimt centimetrų ir maniau – pakaks. Petras tik papurtė galvą.
„Šešiasdešimt centimetrų į visas puses,” – paaiškino jis. – „Lazdynas turi galingas šaknis. Jei joms neduosi vietos – augalas dvės iš lėto.”
Be to, dugne būtina įrengti drenažą – žvyro ar skaldos sluoksnį. Lazdynai nemėgsta stovinio vandens. Jei šaknys permirks pavasarį – vasarą augalas jau bus pusiau miręs.
„Daugelis galvoja, kad lazdynas auga pats,” – sakė sodininkas. – „Bet pirmieji treji metai – kritiški. Jei tada padarai klaidą, vėliau nebetaisysi.”
Kodėl mano lazdynai nežydėjo
Antroji problema – atstumas. Sodinau per arti, vos metro atstumu. Atrodė logiška – daugiau krūmų, daugiau riešutų.
Petras nusijuokė: „Taip tu gauni ne daugiau riešutų, o daugiau problemų. Šaknys konkuruoja, šakos susipina, oras necirkuliuoja. Ir ligos ateina greičiau.”
Teisingas atstumas – trys ar keturi metrai tarp krūmų. Atrodo daug, bet lazdynas užauga platus. Po penkerių metų supratau – Petras buvo teisus.
O dėl žydėjimo – paaiškėjo, kad lazdynams reikia kryžminio apdulkinimo. Vienas krūmas gali nežydėti arba neduoti riešutų, jei šalia nėra kitos veislės.
Kaip teisingai paruošti dirvą
Dabar darau taip, kaip mokė Petras. Iškasu duobę šešiasdešimt centimetrų gylio ir pločio. Dugne – drenažo sluoksnis. Tada maišau dirvą su smėliu ir humusu – maždaug lygiomis dalimis.
„Lazdynas mėgsta lengvą, kvėpuojančią žemę,” – aiškino jis. – „Jei dirva sunki, molingos – pridėk daugiau smėlio. Jei per lengva – daugiau humuso.”
Po sodinimo – gausus laistymas ir mulčiavimas. Mulčias laiko drėgmę ir neleidžia piktžolėms užgožti jauno augalo. Pirmą sezoną laistau kas savaitę, jei nelyja.
Kada tręšti ir genėti
Petras turi paprastą taisyklę: pavasarį – azotas augimui, rudenį – fosforas ir kalis žiemai.
„Spalį ar lapkritį duok augalui jėgų peržiemoti,” – sakė jis. – „O pavasarį, kai tik sniegas nutirpsta – azoto. Tada augalas šaus į viršų.”
Genėjimas – anksti pavasarį, kol sultys nepradėjo tekėti. Šalinu sergančias šakas, tas, kurios auga į vidų, ir senas, kurios nebeduoda derliaus. Palieku šešias–aštuonias pagrindines šakas – tai krūmo karkasas.
Ką daryti, kai ateina ligos
Pirmą kartą pamačius baltą apnašą ant lapų – išsigandau. Miltligė. Petras ramino: „Tai ne pabaiga. Bet reikia veikti greitai.”
Pašalinau pažeistas šakas, apipurškiau fungicidu. Kitais metais problema negrįžo. Dabar tikrinti augalus – savaitinė rutina. Anksti pastebėta liga – lengvai išgydoma.
„Lazdynas atleidžia daug klaidų,” – sakė Petras prieš atsisveikinant. – „Bet ignoravimo – ne.”
Šiemet mano lazdynai pirmą kartą davė derlių. Nedaug – gal porą saujų. Bet tai buvo mano riešutai, iš mano sodo. Ir tai buvo verta visų tų metų.
