Keturi šimtai eurų pensija – ir jokių finansinių rūpesčių
Mano kaimynė Aldona turi septyniasdešimt dvejus metus ir gauna nedidelę pensiją – kiek daugiau nei keturi šimtai eurų. Bet kiekvieną kartą, kai ją matau, ji linksma, rami ir niekada nesiskundžia pinigais. Tuo tarpu mes su vyru abu dirbame, gauname gerokai daugiau nei ji, ir vis tiek mėnesio gale skaičiuojame centus.
Vieną dieną neišlaikiau ir paklausiau tiesiai: „Aldona, atleisk už tiesumą, bet kaip tau pavyksta taip gyventi? Pensija nedidelė, o tu atrodai laimingesnė ir ramesne nei mes visi kartu sudėjus.”
Ji nusišypsojo ir pakvietė į vidų: „Ateik, parodysiu savo paslaptį. Nieko ypatingo, bet tau gal bus naudinga.”
Nuvedė mane į rūsį. Ten stovėjo lentynos pilnos stiklainių – uogienės, pomidorai, agurkai, kompotai, mėsos konservai, marinuoti grybai, įvairios salotos. „Čia mano parduotuvė”, – pasakė Aldona juokdamasi. „Beveik nieko neperku maisto prekėse, išskyrus duoną, pieno produktus ir miltus. Visą žiemą valgau tai, ką pati užauginau ir paruošiau.”
Paskui nuvedė į sodą. Nedidelis, gal trys arai, bet išnaudotas kiekvienas centimetras. Pomidorai, agurkai, kopūstai, morkos, burokėliai, svogūnai, česnai, pupelės, žirniai. Bulvių lysvė visame kampe. Obelys ir vyšnios prie tvoros. Net šiltnamėlis iš seno plastiko.
Trys šimtai eurų per mėnesį – iš trijų arų sodo
„Per metus iš to sodo sutaupau apie tris šimtus eurų per mėnesį”, – pasakė ji ramiai. „Gal ir daugiau, neskaičiuoju tiksliai. Ir dar kaimynams parduodu perteklių – tai dar šimtas per mėnesį sezoną.”
Stovėjau ir skaičiavau galvoje. Keturi šimtai eurų per mėnesį? Iš tokio nedidelio sodo? Tai beveik tiek, kiek jos visa pensija.
„Bet tai daug darbo, tu visą dieną triūsi”, – pasakiau skeptiškai. Ji palingavo galvą: „Pora valandų per dieną pavasarį ir vasarą – ne daugiau. Rudenį – konservavimas, tai gal savaitė intensyvaus darbo. Žiemą – atsiilsi, skaitau knygas, žiūriu serialus. Ir koks tai darbas? Grynas oras, judėjimas, sveikata. Man nei vaistų reikia, nei sporto salės.”
Grįžau namo ir papasakojau vyrui. Jis patraukė pečiais kaip visada: „Tai dabar darželį auginsime kaip kokie pensininkai? Mes net laiko neturime su savo darbais.” Bet kai paskaičiavau, kiek išleidžiame daržovėms ir vaisiams parduotuvėje – apie šimtą penkiasdešimt eurų per mėnesį minimum – jis susidomėjo ir nutilo.
Paskambinau mamai ir papasakojau apie Aldoną. Ji atsakė: „Aš visą gyvenimą tą patį darau. Mano mama darė, jos mama darė. Tik jūs, miesto žmonės, pamiršote ir galvojate, kad parduotuvė – vienintelis būdas.”
Gal ir teisi. Kažkur kelyje pamiršome tai, ką žinojo visos prieš mus buvusios kartos.
Kitą pavasarį pabandžiau pati. Pasodinau pomidorus, agurkus, morkas ir svogūnus. Nedaug – keturios lysvės – bet pradžiai užtenka. Pirmas derlius nebuvo tobulas, bet kai skyniau savo pirmąsias pomidorus – pajutau tą jausmą, kurį Aldona turbūt jaučia kiekvieną dieną.
Vasaros gale paskaičiavau – sutaupiau apie šešiasdešimt eurų. Mažai, lyginant su Aldona. Bet ji turi trisdešimt metų patirties, o aš – pirmą sezoną. Be to, daug ko nežinojau ir padariau klaidų, kurios kitais metais nepasikartos.
Po penkerių metų nebegalvosi apie parduotuvę
Aldona, kai papasakojau apie savo eksperimentą, pasakė su šypsena: „Pirmi metai visada sunkiausi ir mažiausiai rezultatų. Antri – lengvesni. Treti – dar lengvesni. Po penkerių metų nebegalvosi apie parduotuvę ir juoksies iš savęs, kad kažkada mokėjai už pomidorus.”
Dabar suprantu, kodėl ji tokia rami ir laiminga. Ne dėl to, kad turi daug pinigų. O dėl to, kad jai jų daug nereikia. Kartais geriausia investicija – ne akcijos ar bankas ar pensijų fondai, o paprastas sklypelis žemės ir šiek tiek darbo savo rankomis.
