Esu laktozės netolerantė, todėl augalinį pieną geriu jau penkerius metus. Avižų, migdolų, sojų – viską išbandžiau.

Bet kai draugė pasidalijo straipsniu apie bulvių pieną, susidomėjau. „Revoliucinis produktas,” „Sveikiausias augalinis pienas,” „Būtina išbandyti” – tokie buvo antraštės.

Nusprendžiau – mėnesį gersiu tik bulvių pieną. Kas blogo gali nutikti?

Pirma savaitė – viskas gerai

Radau bulvių pieną specializuotoje parduotuvėje. Kaina aukštesnė nei avižų, bet pagalvojau – jei toks sveikas, verta.

Pirmasis gurkšnis nustebino. Skonis neutralus, šiek tiek kremingas, be jokio specifinio prieskonio. Kavoje – puiku. Košėje – irgi gerai.

Pažiūrėjau į sudėtį: maždaug 6 procentai bulvių, rapsų aliejus, vanduo, žirnių baltymai. Praturtinta kalciu, vitaminu D.

„Idealus,” – pagalvojau. Jokių alergenų, mažiau cukraus, mažiau riebalų.

Antra savaitė – kažkas ne taip

Pradėjau pastebėti keistą dalyką. Po pusryčių alkis grįždavo daug greičiau nei anksčiau.

Su avižų pienu galėdavau išlaukti iki pietų. Su bulvių – 10 valandą jau ieškodavau užkandžių.

„Gal tiesiog aktyvesnė buvau,” – įtikinėjau save.

Bet trečią savaitę – tas pats. Nuolatinis alkio jausmas. Ir kažkoks keistas nuovargis.

Vizitas pas gydytoją

Turėjau planinį patikrinimą. Gydytoja Jolanta paklausė, ar kas nors pasikeitė mityboje.

„Na, pradėjau gerti bulvių pieną,” – pasakiau. – „Jau trys savaitės.”

Ji pažiūrėjo į mano tyrimus ir susiraukė.

„Kiek baltymų per dieną gauni?”

Suskaičiavau. Išėjo… mažai. Gerokai mažiau nei turėtų būti.

„Štai problema,” – pasakė ji. – „Bulvių piene beveik nėra baltymų. Tu tiesiog badauji, patys to nesuprasdama.”

Ko man niekas nepasakė

Gydytoja Jolanta parodė skaičius:

Sojų pienas – 7-9 g baltymų stiklinėje. Beveik kaip tikras pienas.

Avižų pienas – 3-4 g baltymų. Vidutiniškai.

Bulvių pienas – 1-2 g baltymų. Beveik nieko.

„Jei turi kitų baltymų šaltinių – bulvių pienas tinkamas,” – paaiškino ji. – „Bet jei, kaip tu, remiatės pienu kaip vienu iš pagrindinių šaltinių – tai problema.”

Štai kodėl nuolatinis alkis. Štai kodėl nuovargis. Organizmas tiesiog negavo to, ko jam reikia.

Grįžau prie avižų – skirtumas per dieną

Tą patį vakarą nusipirkau avižų pieno. Kitą rytą – pusryčiai su juo.

Skirtumas? Per dieną.

Jokio 10 valandos alkio. Jokio keisto nuovargio. Viskas grįžo į normą.

„Kodėl niekas apie tai nekalba?” – paklausiau gydytojos per kitą vizitą.

„Nes bulvių pienas turi savo privalumų,” – atsakė ji. – „Žmonėms su keliomis alergijomis tai gali būti vienintelė išeitis. Bet ne visiems jis tinka. Ir reklama to nesako.”

Ką iš tikrųjų sužinojau

Bulvių pienas nėra blogas. Jis tiesiog ne kiekvienam.

Jei turi kelias alergijas – tai gali būti išsigelbėjimas. Nei laktozės, nei sojos, nei glitimo, nei riešutų.

Jei ieškai neutralaus skonio kavai – veiks puikiai.

Bet jei tau svarbus baltymų kiekis, sotumas, energija – rinkis sojų ar avižų.

Mėnuo su bulvių pienu buvo brangi pamoka. Išmokau skaityti etiketes. Išmokau klausti gydytojos prieš eksperimentus. Ir išmokau, kad ne viskas, ką giria internetas, tinka man.

Dabar, kai matau tas entuziastingas antraštes apie „revoliucinius” produktus – prisimenu savo mėnesį su bulvių pienu. Ir pirmiausia patikrinu sudėtį.