Mano katė Pelytė gyvena su manimi dešimt metų. Maniau, kad ją pažįstu tobulai. Kol zoopsichologė Inga, pas kurią nuėjau dėl visai kito klausimo, paklausė: „O kaip ji elgiasi po barnioi?”

„Po barnio? Na, ateina, mirksi, kartais atneša žaislą…”

„Ir ką tu tada darai?”

„Na… nieko ypatingo. Paglostau gal.”

Inga palingavo galvą: „Ji tau atsiprašo. O tu net nepastebi.”

Pirmas signalas: lėtas mirksėjimas

„Kai katė lėtai užmerkia akis ir laiko jas užmerktas sekundę kitą – tai ne tingumas,” – aiškino zoopsichologė. „Tai pasitikėjimo gestas.”

Katės – plėšrūnai. Užmerktos akys reiškia pažeidžiamumą. Kai katė tai daro prieš tave – ji sako: „Pasitikiu tavimi. Nenoriu konflikto.”

„Po barnio ar įtampos – lėtas mirksėjimas reiškia susitaikymą. Ji prašo taikos.”

Ir štai ką Inga patarė: „Kai pamatai lėtą mirksėjimą – atsakyk tuo pačiu. Lėtai užmerk akis ir atidaryk. Tai kaip pasakyti: aš irgi noriu taikos.”

Dešimt metų Pelytė man siuntė šį signalą. O aš tiesiog žiūrėdavau į ją nė nemirksėdama.

Antras signalas: galvos glostymasis

„Kai katė ateina ir trina galvą į tavo ranką ar veidą – tai ne tik dėmesio siekimas,” – tęsė Inga.

Katės kaktos, žandų ir smakro srityse yra kvapo liaukos. Kai jos trina galvą į žmogų – palieka savo kvapą. Tai ženklinimas.

„Normaliomis aplinkybėmis – tai prisirišimo ženklas. Bet po konflikto – tai susitaikymo ritualas. Ji sako: tu vis dar mano. Aš noriu, kad būtum mano.”

Zoopsichologė paaiškino, kad daugelis šeimininkų šį gestą mato kaip paprastą glamonėjimąsi. Nepagalvoja, kad katė sąmoningai atkuria ryšį po įtampos.

„Kai pamatai šį gestą po barnio – priimk jį. Paglostyk, pakalbink. Tai jos taikos pasiūlymas.”

Trečias signalas: mėgstamo žaislo atnešimas

Šitas mane labiausiai nustebino.

„Kai katė po konflikto atneša tau savo mėgstamą žaislą – tai ne žaidimo kvietimas,” – pasakė Inga. „Tai dovana.”

Katės pasaulyje dalijimasis vertingais daiktais – didelis pasitikėjimo ženklas. Jei katė turi žaislą, kurį myli – ir atneša jį tau po įtampos – ji siūlo taiką per dovaną.

„Tai labai pažeidžiamas gestas. Ji sako: aš duodu tau tai, kas man brangu. Prašau, priimk.”

Dešimt metų Pelytė nešiodavo man savo mėlynąjį peliuką po barnių. O aš tik padėdavau jį į šalį ir užsiimdavau savo reikalais.

Kodėl svarbu atsakyti

Zoopsichologė Inga paaiškino, kad šie gestai – ne automatiniai. Katė sąmoningai renkasi juos atlikti.

„Jei nereaguoji – ji gauna signalą, kad taika nepriimta. Laikui bėgant ji gali nustoti bandyti. Arba pradėti elgtis problemiškai – slėptis, bijoti, tapti agresyvi.”

Atsakymas – paprastas:

• Lėtas mirksėjimas – atsakyk lėtu mirksėjimu
• Galvos glostymasis – priimk, paglostyk, pakalbink
• Žaislo atnešimas – paimk žaislą, pažaisk kelias minutes

„Tai ne sudėtinga. Bet skirtumas – milžiniškas.”

Po mėnesio – Pelytė tapo kita kate

Pradėjau stebėti ir atsakyti. Kai Pelytė lėtai mirksėjo – aš irgi. Kai trinėsi – glostydavau ir kalbėdavau. Kai atnešdavo peliuką – žaisdavau bent penkias minutes.

Po mėnesio pastebėjau pokytį. Ji tapo rami, labiau prisirišusi. Pradėjo daugiau murkti. Net miegoti ėmė ant mano pagalvės – to nedarė niekada.

Zoopsichologė Inga buvo teisi: dešimt metų ignoravau jos bandymus susitaikyti. Ji siuntė signalus – aš jų nesupratau.

Dabar suprantu. Ir mūsų santykiai – visai kitokie.