„Algį, aš tau sakau – ricinos aliejus,” – pasakiau kaimynui, kai jis stovėjo prie savo vejos ir žiūrėjo į šviežias kurmiarausių kupetas.
„Ricinos? Tas, kurį seniau viduriams gėrė?” – jis pažvelgė į mane kaip į pamišėlį. „Trisdešimt metų bandau viską – spąstus, ultragarsinius švilpukus, miltelius iš interneto. Manai, kad koks aliejus padės?”
„O elektrinius atbaidytuvus bandei?”
„Bandžiau. Du kartus,” – Algis numojo ranka. „Pirmą kartą kurmiai tiesiog apėjo tą vietą ir kasė kitur. Antrą kartą – savaitę buvo ramu, paskui grįžo lyg niekur nieko. Šimtą eurų išmečiau.”
Supratau jo skepticizmą. Prieš penkerius metus pats buvau toje pačioje situacijoje.
Kai mano tėvas parodė, ką žinojo jo tėvas
Kurmiai mano kieme siautėjo tris sezonus iš eilės. Kiekvieną pavasarį – tas pats vaizdas: išrausta veja, sugadinti takeliai, sunaikinti gėlynai.
Irgi buvau nusipirkęs elektrinį vibruojantį kuoliuką. Veikė gal dvi savaites. Paskui kurmiai arba priprato, arba tiesiog persikėlė į kitą kiemo galą.
„Perki visokius prietaisus, o senelis turėjo tik buteliuką iš vaistinės,” – pasakė tėvas vieną vakarą, kai vėl skundžiausi.
„Kokį buteliuką?”
„Ricinos aliejų. Jis visada sakydavo – kurmis kvapų bijosi labiau nei triukšmo.”
Iš pradžių pagalvojau, kad tai dar vienas senovinis prietaras. Bet tėvas nemeluoja. Niekada.
Kodėl tai veikia – agronomės paaiškinimas
Prieš bandydamas paskambinau pažįstamai agronomei Daliai.
„Kurmiai praktiškai akli,” – paaiškino ji. „Bet jų uoslė neįtikėtinai jautri. Būtent ja jie randa sliekus po žeme.”
„O kodėl elektriniai atbaidytuvai neveikia?”
„Nes kurmiai prie vibracijos pripranta. Iš pradžių išsigąsta, bet po savaitės–dviejų supranta, kad grėsmės nėra. Kvapas – kitas reikalas. Jo jie negali ignoruoti.”
„Tai ricinos aliejus juos atbaido kvapu?”
„Ne tik kvapu. Aliejus tirštesnis už vandenį – jis įsigeria į tunelių sieneles ir išlieka savaitėmis. Kurmis jaučia, kad jo namai tapo nesaugūs. Neturi kito pasirinkimo – tik kraustytis.”
Tą patį vakarą paruošiau pirmąjį mišinį.
Receptas, kurį dabar žino visas mūsų gatvės galas
Tris šaukštus ricinos aliejaus sumaišiau su šaukštu indų ploviklio ir litru vandens. Ploviklis padeda aliejui ištirpti ir tolygiai pasiskirstyti dirvoje.
Supyliau ant kiekvienos kurmiarausės. Po to dar palaisčiau paprastu vandeniu – kad tirpalas įsiskverbtų giliau.
„Svarbiausia – visas kupetas vienu metu,” – priminė tėvas per telefoną. „Kitaip jie tiesiog persikels į neapdorotą zoną.”
Po dviejų savaičių naujų kupetų nebuvo. Po mėnesio – veja pradėjo atsigauti.
Algio skambutis, kurio laukiau
„Klausyk, nežinau kaip tau ačiū pasakyti,” – Algio balsas telefone buvo kitoks nei prieš tris savaites. „Nė vienos naujos kupetos. Trisdešimt metų kovojau – ir nieko. O čia buteliukas už penkis eurus.”
„Sakiau tau.”
„Žmona klausia, kodėl visokius elektrinius dalykus pirkau, o į vaistinę nenuėjau. Ką jai atsakysiu?”
„Pasakyk, kad niekas nepatarė. Dabar tu kitiems patarsi.”
Jis nusijuokė. „Jau pasakiau. Petras rytoj eina į vaistinę.”
Viena klaida, kuri viską sugadina
Tik vienas dalykas gali sužlugdyti visą darbą – lietus.
Po smarkaus lijundros – daugiau nei 25 mm per parą – aliejaus koncentracija smarkiai sumažėja. Kurmiai tai pajunta ir bando grįžti.
„Stebėk kiemą,” – sakau dabar visiems, kas klausia. „Pamatei šviežią kupetą – pakartok procedūrą. Per pirmąjį mėnesį gali prireikti dviejų–trijų kartų.”
Vėliau – tik po stipresnių liūčių.
Ką daryti, kai kurmiai išeina
Algis paskambino dar kartą po mėnesio.
„Kurmių nėra. Bet mano veja dabar kaip mėnulio paviršius. Ką daryti?”
„Palauk lietaus, kai dirva minkšta. Tada grėbliu išlygink kupetas – žemę paskirsk po aplinkinį plotą. Kur labai pažeista – pasėk žolės sėklų.”
Po poros savaičių atsiuntė nuotrauką. Veja jau žaliavo.
„Trisdešimt metų, elektrinis atbaidytuvas už šimtą, ultragarsiniai švilpukai, milteliai iš interneto,” – parašė po nuotrauka. „O sprendimas buvo vaistinėje už penkis eurus.”
Kartais paprasčiausias būdas slypi ten, kur net nežiūrime.
