Internete ši frazė plinta kaip virusas: valgyk 40 gramų medžio sakų kasdien ir užmiršk polikliniką. Tetulė Aldona iš kaimo atsiuntė nuorodą su žinute: „Gal ir tau pravers.”
Prieš kramtydama medžio sakus nusprendžiau pasitikrinti. Kas už to slypi – sena liaudies išmintis ar dar vienas interneto mitas?
Atsakymas pasirodė sudėtingesnis, nei tikėjausi.
Kas iš tikrųjų yra tie sakai
Sakai – tai medžio „kraujas”, kuris užgydo žaizdas žievėje. Vyšnių, abrikosų, slyvų – visi šie medžiai gamina lipnią, gintarinę masę, kuri apsaugo nuo infekcijų.
Liaudies medicinoje juos naudojo šimtmečius. Kramtė, tirpino vandenyje, maišė su medumi. Sakė – padeda skrandžiui, gydo opas, stiprina imunitetą.
Laboratorijose kai kurie tyrimai patvirtino: tam tikri junginiai sakuose turi priešuždegiminių savybių. Tai faktas.
Bet nuo laboratorijos iki „jokių gydytojų” – milžiniškas atstumas.
Iš kur atsirado tie 40 gramų
Čia prasideda keistenybės.
Ieškojau mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų būtent 40 gramų dozę. Neradau nė vieno.
Šis skaičius atsirado iš kažkur – galbūt iš senų liaudies receptų, galbūt iš komercinių gamintojų rekomendacijų. Bet rimtos medicinos literatūroje jo nėra.
„Daktaras Petras iš interneto” gali sakyti, ką nori. Bet kai paklausiau tikro gastroenterologo – jis tik patraukė pečiais: „Apie konkrečią dozę nėra pakankamai duomenų.”
Kam tai gali padėti – ir kam ne
Štai kas žinoma:
Skrandžio problemos – čia tyrimai švelniai optimistiški. Sakai gali apsaugoti gleivinę, padėti esant gastritui ar rėmeniui. Bet „gali padėti” – ne tas pats kas „išgydys”.
Viskas kita – skydliaukė, cholesterolis, kepenys – lieka neįrodyta. Žmonės pasakoja istorijas, bet istorijos nėra įrodymai.
O jei turite rimtą ligą ir manote, kad sakai pakeis vaistus – galite sau labai pakenkti.
Ko nepasako sakai pardavinėjantys
Medžio sakai sąveikauja su kai kuriais vaistais. Ypač su kraujo skystinimui skirtais preparatais – varfarinu, aspirinu. Gali sutrikdyti jų veikimą.
Jei planuojate operaciją – reikia pranešti gydytojui. Sakai gali paveikti kraujo krešėjimą.
Ir dar vienas dalykas: ne visi sakai vienodi. Rinkoje pilna nežinia kur surinktų, neaišku kaip apdorotų produktų. Kokybė svyruoja nuo puikios iki pavojingos.
Ką nusprendžiau pati
Tetulei Aldonai atsakiau taip: sakai – ne panacėja. Bet ir ne šarlatanų išmislas.
Jei turite lengvų virškinimo problemų ir norite išbandyti – galima. Pradėti nuo mažo kiekio, stebėti reakciją, informuoti savo gydytoją.
Bet jei manote, kad 40 gramų sakų pakeis insuliną, širdies vaistus ar chemoterapiją – tai pavojinga iliuzija.
Kartais seni liaudies būdai turi išminties. Bet interneto pažadai – ne ta pati išmintis.
