Kiekvieną rudenį ta pati kančia – vynuoges nuleisti nuo atramos, sulenkti, uždengti šiaudais, tada dar plėvele. Pavasarį – vėl atidengti, pakelti, pririšti. Valandos darbo, skaudančios nugaros, ir vis tiek pusė vynmedžių per žiemą pašaldavo.
Kol kaimynas Vytautas pasakė: „O kodėl tu jas dengi? Yra veislių, kurios peržiemoja be nieko.”
Nežinojau, kad taip galima Lietuvoje.
Trys veislės, kurios pakeitė viską
Vytautas parodė savo vynuogyną. Trys veislės, kurios auga jau penkti metai ir nė karto nebuvo dengtos: Plevenas, Braškė ir Ozernij.
Plevenas – ankstyva veislė, noksta rugpjūčio pabaigoje. Uogos didelės, gintarinės spalvos, saldžios. Atlaiko iki -25°C be jokios dangos. Vytautas sakė, kad ji patikimiausia – net po sunkiausių žiemų derlius stabilus.
Braškė – rusiška veislė, vadinama taip dėl specifinio braškių aromato. Uogos rausvos, kvapnios, puikios šviežiam valgymui. Atlaiko panašias temperatūras ir ypač gerai auga vėsesnėse vietose.
Ozernij – pati atspariausiausia, gali iškęsti net iki -26°C ir žemiau. Uogos tamsios, tinka ir vynui, ir šviežiam valgymui. Vytautas sakė, kad ši veislė geriausia tiems, kurių sodybos žemumose, kur šalčiai stipriausi.
Kodėl jos neperžiemoja be dangos
Pasiteiravau Vytauto, kuo šios veislės skiriasi nuo įprastų. Jis paaiškino paprastai.
Per rudenį šios vynuogės „pasiruošia” žiemai kitaip. Jų šakelės sumedėja stipriau nei kitų veislių – tai vadinama lignifikacija. Be to, jose sumažėja vandens kiekis, todėl šalčiai nesukelia tokių pažeidimų.
„Tarsi gamta pati jas apdengia iš vidaus,” – sakė Vytautas.
Bet jis perspėjo – tai nereiškia, kad galima sodinti ir pamiršti. Yra vienas laikotarpis, kai šios veislės pažeidžiamos.
Pavasaris – tikrasis iššūkis
Vytautas pabrėžė, kad problema ne žiema, o pavasaris. Kai vynuogės pradeda pumpuruoti, jos tampa jautrios vėlyviesiems šalčiams. Gegužės pradžioje Lietuvoje dar būna naktinių šalnų, ir jos gali sunaikinti jaunus ūglius.
„Stebėk orų prognozes,” – patarė jis. – „Kai pranešama šalna, o pumpurai jau skleidžiasi – užmesk lengvą audinį ant vynmedžio. Tik ant ūglių, ne ant viso augalo.”
Taip pat svarbu genėjimas. Negalima genėti per anksti pavasarį, nes tada vynuogė pradeda „kraujuoti” – sula teka ir silpnina augalą. Geriausia genėti vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kol pumpurai dar miega.
Vietos parinkimas
Vytautas parodė, kur sodinti. Geriausia vieta – pietinė namo pusė arba pietinis šlaitas. Svarbiausia – vengti žemumų, kur kaupiasi šaltas oras.
„Šaltas oras sunkesnis,” – aiškino jis. – „Jis nusileidžia į žemas vietas ir ten lieka. Todėl daržuose, kurie įdubose, šalnos stipresnės.”
Dirva turi būti gerai drenuojama. Vynuogės nemėgsta stovinčio vandens, ypač pavasarį, kai vyksta atšilimo ir užšalimo ciklai. Jei vanduo stovi prie šaknų ir užšąla – šaknys pažeidžiamos.
Mano pirmieji metai
Praėjusį pavasarį pasodinau po vieną kiekvienos veislės. Vytautas davė skiepytų sodinukų, kuriuos pats užaugino.
Pirmą žiemą jaudinuosi. Net keletą kartų ėjau tikrinti, ar šakelės nepašalusios. Bet pavasarį visos trys pražydo sveikos, be jokių pažeidimų.
Šią vasarą jau buvo pirmosios kekės – nedidelės, bet saldžios. Vytautas sakė, kad tikras derlius prasidės nuo trečių metų.
Dabar žiūriu į savo vynuogyną kitaip. Ne kaip į darbą, kurį reikia atlikti prieš žiemą, o kaip į augalus, kurie patys žino, ką daryti. Tereikia jiems padėti pavasarį.
