Ji gyvena trečiame aukšte. Lifto name nėra. Ir kiekvieną dieną – aukštyn, žemyn, kartais po kelis kartus.
Aš – keturiasdešimties – jau girgždu nuo antro aukšto. Keliai traška. Kaklas stringa. Kojos rytais tokios, tarsi kas būtų per naktį jas sukaustęs betonu.
„Ona, kaip jūs tai darote?” – paklausiau vieną rytą, kai ji lengvai praskriejo pro mane laiptinėje.
Ji sustojo, nusišypsojo ir pasakė: „Ateik vakare, parodysiu.”
Stiklinė, kuri stovi ant jos virtuvės stalo
Tos pačios dienos vakarą sėdėjau Onos virtuvėje. Ant stalo – paprasta stiklinė su kažkokia želė.
„Štai visas mano receptas,” – pasakė ji, rodydama į stiklinę. – „Želatina. Kiekvieną vakarą paruošiu, kiekvieną rytą išgeriu. Penkiasdešimt metų.”
Penkiasdešimt metų?
„Mano mama taip darė. Jos mama taip darė. Kai man buvo trisdešimt ir pradėjo skaudėti kelius, mama pasakė: „Užtenka verkšlenti, imk želatiną.” Nuo tada ir geriu.”
Pagalvojau – gal tai tiesiog geri genai. Gal sutapimas. Bet Ona pažiūrėjo į mane ir tarsi perskaitė mintis.
„Aš ne viena tokia. Visa mūsų karta taip darė. Dabar visi užmiršo.”
Receptas, paprastesnis nei atrodė
Ona paėmė pakelį želatinos – tokį patį, kokį perku drebučiams – ir parodė.
Vakaras: 2 arbatinius šaukštelius želatinos supilti į ketvirtį stiklinės šalto vandens. Palikti per naktį. Želatina išbrinksta, pasidaro kaip želė.
Rytas: išgerti ant tuščio skrandžio. Viskas.
„Skonis – joks,” – nusijuokė Ona. – „Bet jei labai nepatinka, įmaišyk šaukštą medaus arba sulčių. Aš geriu tokią, kokia yra. Per penkiasdešimt metų pripratau.”
Kaina? Pakelis parduotuvėje – pora eurų. Užtenka savaitėms.
Kodėl tai veikia – paklausiau gydytojo
Grįžusi namo, nusprendžiau pasitikrinti. Gal Ona tiesiog tiki savo receptu, o efektas – placebo?
Bet kai papasakojau šeimos gydytojui, jis tik linktelėjo: „Senų žmonių išmintis. Dabar tai vadiname kolageno papildais ir parduodame už dešimteriopą kainą.”
Želatina – tai kolagenas. Tas pats baltymas, iš kurio sudarytos mūsų kremzlės, sausgyslės, raiščiai. Kai ją vartojame, organizmas gauna amino rūgštis – gliciną, proliną, hidroksiproliną – kurios yra statybinės medžiagos šiems audiniams.
„Per pirmas dienas pajusite, kad mažiau stringa,” – pasakė gydytojas. – „Per kelias savaites – gilesni pokyčiai. Jungiamasis audinys pradės tvirtėti.”
Mano pirma savaitė
Nusprendžiau pabandyti. Ką galiu prarasti – kelis eurus ir penkias minutes per dieną?
Pirmos trys dienos – nieko ypatingo. Gėriau tą keistą mišinį ir galvojau apie Oną.
Ketvirta diena – ryte atsikėliau ir supratau, kad kaklas juda lengviau. Gal įsivaizdavimas?
Penkta diena – lipau laiptais ir keliai netraškėjo. Ne tylėjo visiškai, bet traškėjo tyliau.
Po savaitės – skambinau Onai padėkoti. Ji tik nusijuokė: „Sakiau.”
Kam tai tinka – ir kam ne
Gydytojas pasakė, kad želatina ypač naudinga kelioms grupėms.
Žmonėms po keturiasdešimties – kai sąnariai natūraliai pradeda dėvėtis.
Dirbantiems sėdimą darbą – kai kaklas ir nugara kenčia nuo nejudėjimo.
Sportininkams – kai sausgyslės ir raiščiai nuolat apkraunami.
Po operacijų ar traumų – kai jungiamasis audinys turi atsigauti.
Bet yra ir atsargumo priemonių. Jei esate alergiški žuviai, galvijienai ar kiaulienai – patikrinkite želatinos kilmę. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus – pasitarkite su gydytoju.
Ir svarbiausia: jei skausmas didėja, atsiranda tinimas, karščiavimas ar nejautra – tai ne želatinos reikalas. Tai signalas kreiptis į gydytoją nedelsiant.
Ką supratau po mėnesio
Praėjus keturioms savaitėms, keliai beveik nebetraška. Kaklas ryte juda laisvai. Lipti laiptais – ne kančia, o tiesiog lipimas.
Dabar želatinos stiklinė stovi šalia kavos puodelio. Tapo rutina.
O kai draugai skundžiasi sąnariais ir klausia, gal žinau kokį nors papildą – pasakoju apie Oną. Aštuoniasdešimtmetę, kuri kiekvieną dieną lipa į trečią aukštą be lifto.
„Užtenka verkšlenti,” – kartoju jos mamos žodžius. – „Imk želatiną.”
