Vestuvių popietė buvo beveik pasibaigusi, kai anyta paėmė mane už rankos ir nusivedė į virtuvę. Svečiai dar šurmuliavo, o ji tyliai atidarė spintelę ir ištraukė seną purškimo buteliuką. „Štai tau tikra dovana”, – pasakė ir pradėjo aiškinti tai, ko jokiose knygose neskaičiau.
Per dvidešimt penkerius metus išbandžiau dešimtis brangių valiklių. Pirkau specialias šluostes, keičiau dulkių siurblius, tikėjau reklamos pažadais. O atsakymas visą laiką buvo toks paprastas, kad net gėda prisipažinti, kiek pinigų išleidau veltui.
Anyta tą vakarą pasidalijo ne vienu triuku – ji perdavė visą sistemą, kurią kaupė dešimtmečius. Ir svarbiausia dalis nebuvo koks nors brangus produktas.
Vienas kamštelis, kuris pakeitė viską
Pirmasis dalykas, kurį anyta parodė, buvo purškalo receptas. „Vienas kamštelis skalbinių minkštiklio litrui vandens – ir dulkės nebelips prie baldų”, – paaiškino ji, švelniai purtydama buteliuką.
Tirpalas veikia paprastai: minkštiklis palieka ploną antistatinį sluoksnį, kuris neleidžia dalelėms prilipti prie paviršių. Pirmiausia nušluostau sausai, tada lengvai purkšteliu iš 20–30 centimetrų atstumo. Leidžiu natūraliai išdžiūti.
Kartoju kas savaitę. Mišinį laikau tamsoje ir kas mėnesį paruošiu šviežią – anyta perspėjo, kad senas tirpalas praranda efektyvumą.
Grindys blizga be jokios chemijos
Antrasis jos triukas buvo grindų valiklis, kurį gaminu iki šiol. Litras šilto vandens, du šaukštai baltojo acto, vienas šaukštas kepimo sodos. „Pirmiausia sodą, paskui actą – lėtai, kad neputotų”, – mokė ji.
Dirbu mažais plotais, dažnai skalaudama mopą. Po valymo trumpai pravėdinu – acto kvapas išsisklaido per kelias minutes. Vienintelė išlyga: ant lakuoto medžio ar natūralaus akmens pirmiausia išbandau paslėptoje vietoje.
Stalčiai ir lentynos kvepia šviežumu
„O dabar parodysiu, kaip atsikratyti to senatvės kvapo spintelėse”, – tęsė anyta, traukdama iš stalčiaus nedidelį audinio maišelį.
Receptas vėlgi paprastas: du šaukštai sodos į kvėpuojantį maišelį. Arba – pusė žalios bulvės, suvyniotos į audinį. Keičiu kas mėnesį. Soda sugeria kvapus, bulvė – drėgmę.
Paviršius lentynose valau drėgna mikropluošto šluoste, sudrėkinta sodos tirpalu – šaukštas stiklinei vandens. Judesiai tiesūs, leidžiu išdžiūti ore.
A4 lapas, kuris sutaupo valandas darbo
Paskutinis patarimas nuskambėjo keisčiausiai. „Ant spintelių viršaus dėk paprastus popieriaus lapus”, – pasakė anyta. Pagalvojau, kad juokauja.
Bet ji buvo rimta. A4 lapai ant aukštų spintelių sulaiko riebalus ir garus, kol tie nenusėda ant paviršiaus. Kas savaitę patikrinu, kas dvi–keturias savaites pakeičiu. Prieš klodama naujus, nušluostau spintelę drėgna šluoste.
Per visus šiuos metus nė karto nereikėjo grandyti sustingusių riebalų nuo virtuvės spintelių viršaus.
Kada vis dėlto perku parduotuvėje
Anyta nebuvo naivi – ji žinojo, kad namų priemonės turi ribas. „Jei dėmė neišeina per du bandymus – nelaužyk galvos, eik į parduotuvę”, – patarė ji.
Įsisenėjusiems riebalams naudoju švelnų riebalų valiklį. Organinėms dėmėms – fermentinius valiklius. Lipniems sluoksniams – alkoholio pagrindu pagamintą purškiklį.
Svarbiausia taisyklė: visada skaitau etiketę ir vėdinu patalpą.
Dovana, kuri tarnavo ilgiau už sidabrą
Tą vestuvių vakarą gavau daug dovanų. Sidabrinių šaukštų rinkinį, patalynę, vazų. Dauguma seniai sudužo ar pasimetė per kraustymąsi.
O anytos patarimai liko. Kiekvieną kartą, kai namai blizga be jokių pastangų, prisimenu tą popietę virtuvėje ir jos žodžius: „Tikra dovana – ne daiktas, o žinojimas.
