Dešimt metų kovojau su tuo, ką vadinau „jautriu skrandžiu”. Rėmuo po kiekvieno valgio, nuolatinis pūtimas, sunkumas pilve – tarsi nešiočiausi akmenį. Vaistinėje pažinojau visus farmacinininkus.
Kol vieną dieną gastroenterologė, peržiūrėjusi mano tyrimus ir vaistų sąrašą, uždavė klausimą, kuris mane sustabdė: „O kodėl jūs gydote simptomus, o ne priežastį?”
Tada ji paaiškino kažką, ko niekas anksčiau nebuvo pasakęs. Ir receptas, kurį užrašė, kainavo mažiau nei eurą.
Kodėl tabletės neveikė – ir ką pasakė gydytoja
„Jūsų skrandžio gleivinė yra kaip nubrozdintas kelis, – paaiškino gastroenterologė. – Kiekvieną dieną ant jo pilate vaistus, kurie slopina skausmą, bet žaizda negyja. Ji tik gilėja.”
Problemos esmė buvo paprasta: šiuolaikinis maistas – perdirbtas, riebus, vartojamas skubotai – nuolat dirgina skrandžio ir žarnyno sieneles. Jos воспаляется, praranda gebėjimą normaliai apdoroti maistą. Tabletės tik maskuoja simptomus, bet audiniai neatsistato.
„Jums reikia ne dar vieno vaisto, – tarė ji. – Jums reikia gleivių, kurios apdengs pažeistą gleivinę ir leis jai užgyti.”
Ir tada pasakė vieną žodį: linų sėmenys.
Kaip veikia linų sėmenų gleivės
Kai linų sėmenis užpilate karštu vandeniu ir paliekate, išsiskiria mukilaginas – tirpus polisacharidų junginys, kuris vandenyje virsta gleivėta, želė pavidalo mase.
Ši gleivė, patekusi į skrandį, sudaro apsauginį sluoksnį ant pažeistos gleivinės. Tarsi pleistras, kuris apsaugo žaizdą nuo tolesnio dirginimo. Skrandžio rūgštis nebepasiekia mikroplyšių ir erozijų, uždegimas pradeda slūgti.
Bet tai dar ne viskas. Gleivė tepasi visą virškinimo traktą – nuo skrandžio iki žarnyno. Ji palengvina maisto judėjimą, normalizuoja peristaltiką, mažina pūtimą. Reguliariai vartojant, žarnyno sienelės atgauna vientisumą, atsistato natūrali barjerinė funkcija.
Tai ne simptomų slopinimas. Tai tikras gijimas.
Kaip pasigaminti gydomąjį gėrimą namuose
Gastroenterologė užrašė receptą ant popieriaus lapo. Jis buvo toks paprastas, kad iš pradžių nepatikėjau.
Receptas: Vieną valgomąjį šaukštą linų sėmenų suberkite į puodą su stikline karšto vandens. Pastatykite ant silpnos ugnies ir švelniai virkite apie 10 minučių, nuolat maišydami mediniu šaukštu. Skystis turi tapti šiek tiek klampus, panašus į skystą kiselių.
Nukelkite nuo ugnies, uždenkite ir palikite 30 minučių. Per tą laiką gleivės išsiskirs maksimaliai.
Gerkite šiltą. Jei skrandis labai jautrus – galite nukošti sėmenis. Jei ne – palikite, jos suteiks papildomų skaidulų.
„Vieną stiklinę ryte, tuščiu skrandžiu, – pasakė gydytoja. – Pusvalandį po to nevalgykite. Leiskite gleivėms padengti sieneles.”
Kada šis gėrimas ypač reikalingas
Gastroenterologė paaiškino, kad yra situacijos, kai linų sėmenų gėrimas tampa ne tik papildymu, o būtinybe.
Po antibiotikų kurso, kai žarnyno mikroflora sugriauta. Po apsinuodijimo maistu, kai gleivinė pažeista. Esant lėtiniam gastritui ar refliuksui, kai skrandžio rūgštis nuolat dirgina stemplę.
„Kai jaučiate, kad virškinimas „striginėja” – pradėkite kursą, – patarė ji. – Dvi savaitės kiekvieną rytą. Tada pertrauka. Ir stebėkite, kaip keičiasi savijauta.”
Ji taip pat rekomendavo kartą per ketvirtį skirti vieną dieną lengvam pasninkui, kurio metu gertumėte tik linų sėmenų gėrimą ir vandenį su šviežiai spaustu citrinos sulčių. Tai suteikia virškinimo traktui poilsio ir leidžia audiniams atsinaujinti.
Ką dar galima pridėti
Jei norite sustiprinti poveikį, gastroenterologė rekomendavo du papildymus.
Citrina. Kelios lašai šviežių citrinos sulčių į vandenį per dieną palaiko kepenų darbą ir skatina natūralų toksinų šalinimą.
Ramunėlių arbata. Medetkų (ramunėlių) žiedai turi priešuždegiminių ir antimikrobinių savybių. Puodelis šios arbatos vakare papildo linų gleivių apsaugą – ramunėlės skatina ląstelių atsinaujinimą pažeistose gleivinėse.
Šie trys komponentai – linų gleivės, citrina, ramunėlės – veikia sinergiškai. Vieni apsaugo, kiti valo, treti gydo.
Po dviejų savaičių
Dariau viską, ką liepė gydytoja. Kiekvieną rytą – stiklinė linų sėmenų gėrimo. Pusvalandis laukimo. Tada lengvi pusryčiai.
Po savaitės pastebėjau, kad rėmuo susilpnėjo. Po dviejų – pūtimas beveik išnyko. Po mėnesio supratau, kad jau kelias savaites nesu ėjęs į vaistinę.
Tai nebuvo stebuklas. Tai buvo paprasčiausias receptas, kurį mūsų močiutės žinojo, o mes pamiršome. Kartais atsakymas yra ne vaistinėje, o virtuvės spintelėje.
