Trisdešimt penkerių sulaukiau su nuolatiniu nuovargiu, kurį laikiau norma. Darbas, stresas, vaikai – kam dar reikia paaiškinimų? Kol vieną dieną profilaktiniai tyrimai parodė padidėjusius kepenų fermentus. Nieko kritiško, bet pakankamai, kad gydytoja sustotų ties rezultatais ilgiau nei įprasta.
„Alkoholį vartojate?” – paklausė. Atsakiau, kad retai. „Vaistų daug geriate?” – vėl ne. Tada ji uždavė klausimą, kurio nesitikėjau: „O karčių arbatų – kiaulpienių, artišokų, erškėčių – bent kartais?”
Niekada gyvenime nebuvau apie tai pagalvojęs.
Kodėl kepenys tyli, kol būna per vėlu
Kepenys neturi skausmo receptorių. Tai reiškia, kad galite jas gadinti dešimtmečius ir nejausti nieko – jokio signalo, jokio perspėjimo. Nuovargis, sunkumas po valgio, bloga nuotaika – visa tai lengva nurašyti stresui.
O tuo metu antibiotikai, nuskausminamieji, perdirbtas maistas ir net tas „nekenksmingasis” vyno taurė penktadienio vakarą tyliai kaupia žalą. Kepenų ląstelės dirba viršvalandžius be atostogų, kol vieną dieną tiesiog nebepajėgia.
„Kepenys atleidžia daug, bet ne viską”, – pasakė gydytoja. – „Ir kartūs augalai yra vienas būdų joms padėti, kol dar nereikia vaistų.”
Augalas, kurį mokslininkai tyrinėja labiausiai
Pieninė usnė – arba, kaip ją vadina senoliai, marguolis – nėra jokia naujovė. Ją kepenims naudojo dar senovės graikai. Bet įdomiausia tai, kad šiuolaikinis mokslas patvirtina tai, ką žmonės žinojo šimtmečius.
Usnies sėklose esantis silimarinas veikia dvejopai: saugo kepenų ląsteles nuo oksidacinio streso ir tuo pačiu skatina jų atsinaujinimą. Tyrimai rodo, kad jis ypač naudingas tiems, kurie turi riebėjančias kepenis – o tai, pasirodo, yra kur kas dažnesnė problema, nei daugelis mano.
Sėklas reikia sumalti – kietą apvalkalą virškinimo sistema neįveikia. Ir dar vienas dalykas, kurio niekas nepasako: usnė stipriai didina apetitą. Gerti vakare – prašytis naktinio šaldytuvo reido.
Keturi augalai, nuo kurių pradėti
Gydytoja davė sąrašą, surikiuotą ne pagal efektyvumą, o pagal tai, kaip lengva pradėti.
Ciberžolė – pati paprasčiausia. Jos kurkuminas neutralizuoja toksinus, o įtraukti į kasdienį maistą – lengviau nei atsiminti gerti tabletes. Šaukštelis į sriubą, į ryžius, į bet ką – ir viskas.
Kiaulpienė – ta pati „piktžolė”, kurią rauname iš vejos. Jos šaknys, užpiltos karštu vandeniu, per porą savaičių duoda matomų rezultatų. Dozė – maždaug 9–15 gramų per dieną, bet pradėti galima ir nuo arbatos puodelio.
Artišokas – jo lapai, užplikyti kaip arbata, veikia kaip galingas antioksidantas. Nebūtina valgyti pačių artišokų – užtenka džiovintų lapų iš vaistinės.
Rozmarinas – švelniausias iš visų, bet veikia nuolat. Ypač gerai dera su riebiu maistu – padeda kepenims susitvarkyti su tuo, kas joms sunkiausia.
Kiek laiko laukti rezultatų
Štai ko niekas nepasako: tai ne vaistai. Nebus taip, kad išgėrei arbatą ir rytoj pabudai kaip naujas žmogus.
Realūs pokyčiai prasideda maždaug po keturių–šešių savaičių nuoseklaus vartojimo. Pirmas ženklas – energija, kuri nebedingsta popiet. Paskui – lengvumas po valgio, kai nebereikia gulti ir „virškinti”. Galiausiai – aiškesnis mąstymas, stabilesnė nuotaika.
Svarbiausia taisyklė: geriau kiekvieną dieną po truputį nei retkarčiais – daug. Kepenys mėgsta nuoseklumą, ne šokius.
Kas nutiko po trijų mėnesių
Pakartojau tyrimus. Fermentai – normoje. Gydytoja pažvelgė į rezultatus ir nusišypsojo: „Matau, arbatas gėrėte.”
Nieko ypatingo nedariau. Tiesiog kiekvieną rytą – puodelis kiaulpienių arbatos. Į maistą – šaukštelis ciberžolės. Kartą per savaitę – malta usnė. Ir vienas dalykas, kuris gal svarbiau už viską: sumažinau perdirbtą maistą.
Kepenys neprašo daug. Jos tiesiog prašo nebūti pamirštos. O kartūs augalai – tai lyg priminimas joms, kad kažkas vis dėlto rūpinasi.
