Kai paskutinį kartą lankiausi pas senelius kaime, pastebėjau kažką keisto. Močiutė, užuot sėjusi ar ravėjusi, tyliai vaikščiojo tarp lysvių ir kažką bėrė į žemę. Paklausiau, ką ji daro. Atsakymas buvo lakoniškas: „Saugau nuo vabzdžių.”
Mieste užaugusiai, pripratusiai prie cheminių preparatų ir mokslinių paaiškinimų, toks atsakymas skambėjo kaip senovinė pasaka. Tačiau močiutės daržas atrodė neįtikėtinai sveikas – jokių amarų ant kopūstų, jokių skylėtų lapų, pomidorai augo tvirti ir žali.
Pasidomėjau plačiau ir sužinojau, kad šis senovinis triukas vis dar naudojamas daugelyje kaimų. O įdomiausia – net mokslas pradeda patvirtinti tai, ką mūsų seneliai žinojo instinktyviai.
Paprastas ingredientas iš virtuvės
Pasirodo, močiutės paslaptis buvo lauro lapai – tie patys, kuriuos dedame į sriubas ir troškinius. Tik ji juos naudojo visiškai kitaip nei mes įpratę.
Užuot metusi į puodą, ji lauro lapus užkasdavo į žemę aplink augalus. Skamba keistai? Taip maniau ir aš, kol nepamačiau rezultatų.
Lauro lapai išskiria eterinius aliejus – cineolį, eugenolį ir kitus lakiuosius junginius, kurių daugelis vabzdžių tiesiog negali pakęsti. Šis kvapas, mums beveik nepastebimas, kenkėjams veikia kaip nematoma siena.
Kaip tai padaryti teisingai
Metodas paprastas ir nereikalauja jokių specialių įgūdžių.
Paimkite kelis šviežius lauro lapus – svarbu, kad jie būtų ne perdžiūvę ir trapūs, o dar lankstūs ir aromatingi. Kiekvieną lapą įspauskite į žemę maždaug 5–7 centimetrų gylyje aplink augalą ar palei lysvės kraštą.
Mažiems augalams pakanka vieno lapo, didesnėms krūmokšnėms ar pomidorų kerams galite sudėti 2–3 lapus ratu aplink stiebą. Švelniai užberkite žemėmis ir lengvai paspuskite.
Viskas. Jokių sudėtingų receptų ar specialios įrangos.
Nuo kokių kenkėjų tai padeda
Kaimo sodininkai pasakoja, kad lauro lapai padeda atbaidyti nemažai įkyrių svečių.
Amarai – viena dažniausių daržo rykščių – vengia lauro kvapo ir dažniau apeina lysves, kuriose užkasti šie lapai. Panašiai elgiasi ir skruzdėlės, kurios paprastai „ganys” amarus ir juos platina po sodą.
Kopūstinės muselės – tikras galvos skausmas auginantiems kopūstinius augalus – taip pat nemėgsta šio aromato. Sodininkai pastebi, kad šalia lauro lapų augantys kopūstai, brokoliai ar žiediniai kopūstai rečiau nukenčia.
Po žeme lauro aliejai lėtai sklinda ir sukuria nemalonią aplinką vieliniams kirmėlėms bei kai kuriems dirvos grybeliams, sukeliantiems daigų ligą.
Kada ir kaip dažnai keisti
Lauro lapai žemėje neveikia amžinai. Drėgmė ir mikroorganizmai juos palaipsniui skaido, o kartu blėsta ir apsauginis kvapas.
Optimaliausia lapus keisti kartą per mėnesį – ypač lietingais periodais, kai skilimas vyksta greičiau. Kai kurie sodininkai tiesiog prideda naujų lapų šalia senų, kiti iškasa senuosius ir pakeičia šviežiais.
Geriausia tai daryti sodinimo metu – tuomet lapus galima iškart įdėti į sodinimo duobutes. Bet galima pradėti bet kada augimo sezono metu.
Po stipraus lietaus verta patikrinti, ar lapai dar kvapnūs. Jei aromatas visiškai išblėso – laikas atnaujinti.
Kada šis metodas netinka
Nors lauro lapai yra natūralūs ir organiniai, jie netinka visur.
Vengti reikėtų nedideliuose vazonuose ir daigų padėkluose. Koncentruoti eteriniai aliejai mažoje erdvėje gali pakenkti jautroms šaknelėms ir sutrikdyti trapią mikrobiologinę pusiausvyrą.
Taip pat nepatartina naudoti vietose, kur veisiasi naudingi vabzdžiai – boružėlės, plėšriosios erkutės ar kiti kenkėjų priešai. Lauro kvapas gali atbaidyti ne tik kenkėjus, bet ir mūsų sąjungininkus.
Jei naudojate specialius mikorizės preparatus ar kitus biologinius dirvos priedus, lauro lapai gali sutrikdyti jų veikimą.
Dideliems lysvėms atvirame grunte šis metodas tinka puikiai – ten aliejai išsisklaido plačiau ir nepakenks.
Ar tai tikrai veikia?
Būsiu atvira – kai pirmą kartą išgirdau apie šį metodą, buvau skeptiška. Tačiau išbandžiusi savo balkono vazonuose (didesniuose, ne mažuose daigų indeliuose) pastebėjau, kad amarai tikrai pasitraukė.
Mokslas patvirtina, kad lauro eteriniai aliejai turi repelentinių savybių. Tai nėra šimtaprocentinė apsauga ir tikrai nepakeis visų kitų priemonių, tačiau kaip papildomas, visiškai natūralus ir pigus metodas – kodėl gi ne?
Močiutė, beje, niekada neskaičiusi jokių mokslinių tyrimų. Ji tiesiog darė tai, ko išmoko iš savo močiutės. Kartais senoji išmintis veikia net tada, kai dar nesuprantame kodėl.
