Rankos niežti, sėklos jau nupirktos, o vazonėliai šaukiasi žemės. Daugelis sodininkų būtent dabar patiria didžiausią pagundą — imti ir pasėti viską, kas pakliūva po ranka. Atrodo, kad kiekviena diena be daigų yra prarasta diena. Bet patyrę augintojai žino vieną svarbią taisyklę, kurios nesilaikydami kasmet pakartoja tą pačią klaidą ir vėliau graužiasi dėl švaistomų sėklų bei sugaišto laiko.
Ši taisyklė nesusijusi nei su mėnulio fazėmis, nei su kokiu nors ypatingu patarimu iš interneto. Ji paprasta kaip dienos šviesa — tiesiogine prasme.
Kodėl sausio sėja beveik visada baigiasi nusivylimu
Sodininkai, kurie neiškenčia ir skuba sėti sausį, dažniausiai susiduria su tuo pačiu vaizdu: daigai išsitempia, tampa aukšti, blyškūs ir tokie ploni, kad nugriūva nuo menkiausio prisilietimo. Tai vadinamasis etioliavimasis — augalo desperatiškas bandymas pasiekti šviesą, kurios paprasčiausiai nepakanka.
Trumpas ir nestabilus sausio dienos šviesos laikas verčia daigelius augti aukštyn, bet ne stiprėti. Šaknys lieka seklios ir silpnos, lapai — maži, stiebai — trapūs. Net pagerėjus šviesos sąlygoms tokie augalai retai atsigauna. Rezultatas — išeikvotos sėklos, prarastas laikas ir nusivylimas, kuris kartais atima norą bandyti iš naujo.
Vasario vidurys — riba, kurią verta įsiminti
Patyrę sodininkai jau seniai susitarė dėl datos, iki kurios neverta liesti sėklų: vasario 14-oji. Nuo šios dienos dienos šviesos kiekis tampa pakankamas, kad daigai augtų tolygiai, formuotų tvirtus stiebus ir gilias šaknis.
Skirtumas akivaizdus. Vėliau pasėti daigai turi subalansuotą augimą, numatomą jėgą ir šaknų sistemą, kuri tvirtai įsitvirtina dirvožemyje. Tokie augalai lengviau perneša persodinimą, greičiau prisitaiko prie lauko sąlygų ir duoda derlių, atitinkantį genetinį potencialą. O anksčiau pasėti konkurentai tuo metu vis dar bando atsigauti nuo sausio streso.
Kaip atpažinti, kad pasėjote per anksti
Jei vis dėlto neišlaukėte — yra keletas aiškių požymių, kad sėja buvo per ankstyva. Daigai atrodo neproporcingai aukšti, bet labai ploni. Lapai išsidėstę plačiai ant pailgintų tarpų, o augimas atrodo lėtas, nors pats augalas akivaizdžiai tįsta aukštyn. Šaknys, iškėlus iš vazonėlio, bus retos ir apvijusios tik patį seklų paviršių.
Tokiems augalams reikia nuolatinių papildomų priemonių — dirbtinio apšvietimo, genėjimo, persodinimo arba ankstyvo išmetimo. Jei pastebėjote šiuos simptomus, geriausia sprendimas — sustoti ir palaukti, kol dienos šviesa sustiprės natūraliai.
Išimtys, kurios leidžia sėti jau dabar
Visgi keletas kultūrų atlygina už ankstyvą startą net ir silpnos sausio šviesos sąlygomis. Mikrožolės — puikus pasirinkimas nekantriam sodininkui. Jų augimo ciklas toks trumpas, kad silpna šviesa tiesiog nespėja pakenkti. Ryškus skonis ir greitas rezultatas leidžia pajusti sezoninio darbo malonumą, kol laukiate tikrojo sėjos laiko.
Kita išimtis — lėtai augantys dekoratyviniai augalai. Pradėti dabar, jie ramiai formuoja tvirtą šaknų sistemą ir bus puikiai pasiruošę persodinimui į vazonus ar šiltnamį vėliau pavasarį. Abu variantai reikalauja dėmesio — tinkamos temperatūros, tvarkingų padėklų ir riboto laistymo — bet suteikia patenkinamą užsiėmimą, kol pagrindinis sėjimas dar laukia savo laiko.
Ką daryti dabar, kad vasario viduryje viskas vyktų sklandžiai
Likusios savaitės iki vasario 14-osios yra ne tuščias laukimas, o strateginis pasiruošimas. Būtent dabar verta sterilizuoti padėklus, sumaišyti ir išbandyti substratą, sutvarkyti sėklų atsargas ir pasirengti etiketes.
Galima patikrinti ir sukalibruoti apšvietimo sistemas, pakeisti sugedusius laikmačius, suremontuoti arba pakeisti senus padėklus. Kietas sėklas galima iš anksto pamirkyti, kad daigumas būtų tolygesnis. Švarūs stalai ir paruoštas sodinimo planas nuramina nervus ir leidžia vasario viduryje pradėti ramiai, užtikrintai, be panikos ir klaidų.
Kartais geriausias sodininko sprendimas — tiesiog dar palaukti.
