Mėlynasis sūris – vienas labiausiai poliarizuojančių produktų ant stalo. Vieni jį dievina, kiti net prieiti bijo. Jei priklausote antrajai grupei, tikėtina, kad tiesiog niekada jo nevalgėte teisingai.
Daugelis pirmą kartą ragaudami mėlynąjį sūrį patiria tikrą šoką: druskinga, aštri, intensyvi masė, kurios kvapas primena kažką tarp rūsio ir senelės skrynios. Natūralu, kad toks pirmasis įspūdis atbaido visam gyvenimui. Tačiau problema slypi ne pačiame sūryje, o būde, kaip jis patiekiamas ir valgomas.
Kodėl pirmasis įspūdis dažnai būna klaidingas
Mėlynasis sūris tiesiai iš šaldytuvo – blogiausias įmanomas variantas. Žema temperatūra sustingdo riebalus ir sustiprina aštrų pelėsių aromatą, paslėpdama visas subtilias natas, dėl kurių šis produktas vertinamas visame pasaulyje.
Penicillium pelėsiai, suteikiantys sūriui būdingus mėlynus ir žalsvus intarpus, išskiria intensyvius aromatinius junginius. Kai sūris šaltas, šie junginiai dominuoja ir užgožia viską – sviestinį sodrumą, riešutinius tonus, mineralinius atspalvius.
Vienas paprastas triukas, kuris viską keičia
Paslaptis slypi derinyje, kurį naudoja gurmaniškų sūrių žinovai visame pasaulyje. Mažas sūrio gabalėlis – maždaug nykščio nago dydžio – padengiamas plonu skysto medaus sluoksniu ir leidžiamas tirpti ant liežuvio.
Medaus cukrus slopina natrio suvokimą ir neutralizuoja lakiųjų sieros junginių poveikį. Rezultatas – sūrumas atsitraukia, o atsiskleidžia tai, kas iš tikrųjų sudaro mėlynojo sūrio charakterį: sviestiniai riebalai, riešutiniai laktonai ir subtilūs grybiniai atspalviai.
Svarbu, kad sūris būtų kambario temperatūros – ištraukite jį iš šaldytuvo bent 20–30 minučių prieš ragaudami.
Kaip paruošti tobulą pirmąjį kąsnį
Supjaustykite nedidelį pleištelį ir padėkite ant neutralaus pagrindo – paprasto trapučio arba nesūdytos duonos riekelės. Šaukšteliu užlašinkite ploną medaus juostelę taip, kad ji liestųsi ir su balta sūrio dalimi, ir su mėlynuoju marmuru.
Valgykite iš karto. Kontrastas tarp saldumo ir sūrumo atsiskleidžia palaipsniui, leisdamas receptoriams prisitaikyti ir atpažinti sudėtingą skonio spektrą.
Tarp bandymų geriausia gerti vandenį arba lengvą baltąjį vyną – jie valo gomurį ir paruošia jį kitam kąsniui.
Ko tikėtis ragaujant
Pirmas pojūtis – druskingumas. Po jo seka pikantiškas, pieno rūgšties sukeltas aštrumas. Tada atsiranda žemiški, grybų primenantys tonai – tai Penicillium pelėsių darbas.
Tekstūra priklauso nuo sūrio tipo: sausesnės veislės trupinasi ir grūdėtos, jaunesnės ar riebesnės – kreminės, beveik tepamos. Riebalai suteikia sviestinį sodrumą ir apgaubia burną, švelnindami aštrumą.
Paliekamas poskonis dažnai turi mineralinių ar metalinių atspalvių, o pelėsinis aštrumas nyksta lėtai ir maloniai.
Kiti deriniai, kuriuos verta išbandyti
Medus – patikimiausias, bet ne vienintelis partneris. Panašų efektą sukuria figų džemas, kriaušių pasta, karamelizuoti vaisiai ar brandinto balzaminio acto lašas.
Klasikiniai deriniai, kurie veikia:
- Mėlynasis sūris su plonai pjaustytomis kriaušėmis
- Trupiniai ant skrudintos duonos su medumi ir graikiniais riešutais
- Roquefort su skrudintomis vynuogėmis
- Dolcelatte ant obuolių riekelių
Mažos porcijos ant neutralaus pagrindo – raktas į kontroliuojamą intensyvumą.
Jei vis tiek per aštru
Kai kuriems net su medumi mėlynasis sūris atrodo per drąsus. Tokiu atveju padės keli paprasti sprendimai.
Pasirinkite jaunus, kreminius variantus, pažymėtus „švelnus” arba „mild” – juose Penicillium pelėsiai mažiau išsivystę, todėl skonis švelnesnis.
Patepkite sūrį grietinėle, jogurtu ar varškės kremu – neutralūs riebalai sušvelnina aštrumą ir sumažina džiūvimo pojūtį burnoje.
Svarbiausia – nedidelės porcijos. Plonas griežinėlis, paskirstytas ant duonos ar vaisiaus, praskiedžia intensyvumą viename kąsnyje ir leidžia palaipsniui pripažinti šio ypatingo sūrio vertę.
