Internete verda karštos diskusijos: vieni teigia, kad šios uogos pavojingos ir gali sukelti apsinuodijimą, kiti prisiekia, kad tai stebuklingas vaistas nuo peršalimo, gripo ir dar daugybės negalavimų. Kas teisus? Kaip dažnai būna – tiesa kažkur per vidurį.
Šios uogos naudojamos jau šimtmečius, tačiau pastaraisiais metais jų populiarumas išaugo ypač stipriai. Sirupai, tabletės, arbatos – parduotuvių lentynos pilnos produktų su šiuo ingredientu. Tačiau kartu daugėja ir įspėjimų apie galimą pavojų. Kas iš tikrųjų vyksta?
Kodėl kyla panika dėl toksiškumo
Kalbame apie šeivamedžio uogas (lot. Sambucus nigra) – tamsiai violetines ar juodas uogas, augančias ant krūmų, kuriuos galima rasti ir Lietuvos miškuose bei soduose.
Įspėjimai apie toksiškumą nėra iš piršto laužti. Žalios, neprinokusios uogos, taip pat lapai, stiebai ir šaknys iš tiesų turi cianogeninių glikozidų – junginių, kurie organizme gali virsti cianidu. Suvalgius didelį kiekį žalių augalo dalių, galima patirti pykinimą, vėmimą, viduriavimą ir kitus virškinimo trakto simptomus.
Problema ta, kad žmonės kartais supainioja rūšis arba netinkamai paruošia uogas. Internete plintantys anekdotai apie apsinuodijimus dažniausiai susiję būtent su šiomis klaidomis, o ne su tinkamai paruoštomis prinokusiomis uogomis.
Ką sako mokslas
Šiuolaikiniai tyrimai pateikia niuansuotą vaizdą. Prinokusios juodojo šeivamedžio uogos, teisingai identifikuotos ir termiškai apdorotos, paprastai yra saugios. Cianogeninių glikozidų kiekis valgomuose preparatuose yra labai mažas – nepakankamas sukelti apsinuodijimą.
Daugiau nei tai – preliminarūs tyrimai rodo, kad šeivamedžio ekstraktai gali turėti antivirusinių ir priešuždegiminių savybių. Kai kurie klinikiniai tyrimai fiksavo sutrumpintą gripo simptomų trukmę ir sumažintą sunkumą vartojant standartizuotus preparatus.
Tačiau svarbu pabrėžti: tradicinis naudojimas ir pirminiai tyrimai nėra galutinis įrodymas. Mokslininkai rekomenduoja atsargiai interpretuoti rezultatus, kol nebus atlikta daugiau kontroliuojamų tyrimų.
Kaip naudojo mūsų seneliai
Liaudies medicinoje šeivamedis buvo vienas populiariausių augalų kvėpavimo takų ligoms gydyti. Nuovirai, sirupai, arbatos ir užpilai buvo naudojami nuo kosulio, gerklės skausmo ir karščiavimo jau šimtmečius – tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje.
Sezoninių gripo protrūkių metu šeivamedžio preparatai būdavo ypač paklausūs. Dažnai jie būdavo derinami su medumi, imbieru ar kitais augalais.
Svarbu pastebėti: tradiciniai receptai visada nurodydavo virti ar kitaip termiškai apdoroti uogas. Mūsų protėviai intuityviai suprato, kad žalios uogos netinkamos vartoti.
Kaip saugiai paruošti
Jei norite naudoti šeivamedžio uogas, laikykitės kelių svarbių taisyklių.
Teisingas atpažinimas. Rinkite tik tuos augalus, kuriuos tikrai atpažįstate. Juodasis šeivamedis turi būdingus smulkius baltuos žiedus ir tamsiai violetines uogas. Jei nesate tikri – pirkite paruoštus produktus.
Tik prinokusios uogos. Niekada nevartokite žalių, neprinokusių uogų, lapų, stiebų ar šaknų.
Būtinas terminis apdorojimas. Uogas virkite ant silpnos ugnies 10–20 minučių. Tai inaktyvuoja potencialiai kenksmingas jungtis.
Tinkamas laikymas. Paruoštas sultis ar sirupą laikykite šaldytuve ir suvartokite per rekomenduojamą laiką. Ilgesniam laikymui – sterilizuokite ir konservuokite.
Kam šeivamedis netinka
Nepaisant galimos naudos, tam tikroms grupėms rekomenduojama būti ypač atsargioms.
Venkite arba pasitarkite su gydytoju, jei:
- esate nėščia ar žindote,
- turite autoimuninių ligų,
- vartojate imunosupresinius vaistus,
- planuojate duoti vaikams iki 1 metų.
Niekada nevartokite naminių preparatų, kurių kilmė neaiški, kurie nebuvo tinkamai termiškai apdoroti arba turi pelėsio požymių.
Jei po vartojimo pajutote pykinimą, viduriavimą ar alerginę reakciją – nutraukite vartojimą ir kreipkitės į gydytoją.
Išvada: nuodai ar vaistai?
Šeivamedžio uogos nėra nei stebuklingas vaistas, nei mirtini nuodai. Kaip ir daugelis augalų, jos gali būti ir naudingos, ir pavojingos – viskas priklauso nuo paruošimo.
Tinkamai identifikuotos, prinokusios ir termiškai apdorotos uogos yra saugios ir gali turėti tam tikros naudos sveikatai. Žalios augalo dalys iš tiesų gali sukelti apsinuodijimą.
Jei norite išbandyti šeivamedžio preparatus – rinkitės standartizuotus komercinius produktus su aiškiu dozavimu ir kokybės kontrole. Arba ruoškite patys, bet griežtai laikydamiesi saugaus paruošimo taisyklių.
