Durys atsidaro, o iš virtuvės sklinda keistas, bet malonus aromatas. Prie viryklės stovi vyras su keptuve, kurioje šnypščia keli džiovinti lauro lapai. Pirmoji mintis – kas čia vyksta? Antroji – gal reikėtų susirūpinti. Trečioji, išgirdus paaiškinimą – o gal tai visai protinga.
Pasirodo, lauro lapų kepimas namuose nėra nei beprotybė, nei naujas maisto gaminimo būdas. Tai sena praktika, turinti ir praktinę, ir simbolinę pusę.
Kodėl kvapas sustabdo prie durų
Kaitinami lauro lapai išskiria lakiuosius junginius, kurie greitai pasklinda po patalpą. Pagrindinis jų – cineolis (dar vadinamas eukaliptoliu), suteikiantis gaivų, šiek tiek medicinišką aromatą. Taip pat išsiskiria eugenolis, žinomas iš gvazdikėlių, ir linalolis, randamas levandose.
Šie junginiai veikia uoslę iškart ir stipriai. Todėl įžengus į namus kvapas atkreipia dėmesį – jis ryškus ir neįprastas kasdienei aplinkai. Aromatas nėra nei maisto, nei kvepalų, nei valymo priemonių – kažkas tarp žolelių arbatos ir senos vaistinės.
Ką sako mokslas
Lauro lapų eteriniuose aliejuose esantys junginiai turi dokumentuotą poveikį. Cineolis ir eugenolis pasižymi antibakterinėmis savybėmis – laboratorinėmis sąlygomis jie gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą. Ar tai reikšmingai veikia namų oro kokybę? Greičiausiai poveikis minimalus, bet aromatas tikrai pakeičia subjektyvų oras suvokimą.
Įdomesnis yra psichologinis aspektas. Tyrimai rodo, kad tam tikri augaliniai aromatai – ypač su cineoliu ir linaloliuliu – gali turėti raminantį poveikį. Širdies ritmas šiek tiek sulėtėja, kvėpavimas tampa gilesnis. Tai nėra magiška transformacija, bet subtilus fiziologinis atsakas į kvapą.
Nuo senovės Graikijos iki šiuolaikinės virtuvės
Lauras turi ilgą istoriją žmonių kultūroje. Senovės Graikijoje ir Romoje laurų vainikai buvo pergalės ir šlovės simbolis. Olimpinių žaidynių nugalėtojai, karvedžiai, poetai – visi buvo vainikuojami laurais. Žodis „laureatas” kilo būtent iš lauro – laurus nobilis.
Viduramžiais lauro lapai buvo deginami tikint, kad dūmai valo orą ir atbaido ligas. Epidemijų metu žmonės fumigavo patalpas įvairiomis žolelėmis, tarp jų ir laurais. Ar tai veikė? Vargu, bet psichologinis poveikis – jausmas, kad kažkas daroma – tikriausiai padėjo išlaikyti ramybę.
Šiandien lauro lapų kepimas kai kuriose kultūrose siejamas su gerove ir net pinigų pritraukimu. Tai liaudies tradicija, neturinti mokslinio pagrindo, bet turinti gilias šaknis. Kaip ir daugelis ritualų – nuo Kalėdų eglutės iki gimtadienio žvakučių pūtimo – jie veikia ne magiškai, o simboliškai.
Kaip tai padaryti praktiškai
Jei norite išbandyti, procesas paprastas. Paimkite sausą keptuvę ir įdėkite kelis džiovintus lauro lapus. Kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol lapai pradės skleisti aromatą ir šiek tiek keisti spalvą. Svarbu nenukaitinti per stipriai – sudeginę lapai skleis karčią dūmų kvapą.
Kai aromatas pasklinda, galite pernešti keptuvę per kambarius arba tiesiog palikti virtuvėje. Po kelių minučių lapus nuimkite nuo ugnies. Procedūrą galima kartoti kas kelias savaites.
Alternatyvus būdas – trumpai pakepinti lapus keliuose šaukštuose alyvuogių aliejaus. Taip aromatiniai junginiai išsiskiria greičiau ir intensyviau.
Ritualas ar praktiškumas?
Galiausiai lauro lapų kepimas yra tai, ką jūs nuspręsite. Vieni tai darys dėl malonaus aromato – natūralios alternatyvos sintetiniams oro gaivikliams. Kiti – kaip raminantį ritualą po sunkios dienos. Treti galbūt tikės tradicijomis apie gerovę ir sėkmę.
Nė vienas iš šių požiūrių nėra blogas. Ritualai – net ir tie, kurie neturi mokslinio pagrindo – gali turėti teigiamą poveikį mūsų psichologinei būsenai. Jie suteikia struktūros, sukuria pertrauką tarp darbo ir namų, leidžia sąmoningai atlikti paprastą veiksmą.
O jei vyras ar žmona grįžus namo kepa lauro lapus – galbūt tai tiesiog ženklas, kad namuose norima sukurti šiek tiek kitokią atmosferą. Ir tai tikrai nėra priežastis nerimauti.
