Kai kurie įprasti sodo ir kraštovaizdžio augalai atrodo nekalti, bet tyliai kenkia aplinkinėms lysvėms ir vaismedžiams. Vieni agresyviai plinta ir išstumia kitus augalus, kiti siurbia vandenį ir maistines medžiagas, treti – platina ligas. Štai keturi botaniniai „vampyrai”, kuriuos verta pažinti.
Sumakas: požeminis užkariautojas
Sumakas atrodo dekoratyviai – ryškūs rudeniniai lapai, įdomios formos. Tačiau po žeme jis išaugina platų šakniastiebių tinklą, kuris per kelerius metus gali užimti visą lysvę.
Agresyvios šoninės šaknys plinta į visas puses, išstumia daržoves ir dekoratyvinius augalus. Net pašalinus augalą, jis atželia iš likusių šaknų fragmentų. Sėklos ilgai išlieka dirvoje ir sudygsta, kai tik susidaro palankios sąlygos.
Sumakas tinka šlaitų stabilizavimui ar erozijos kontrolei atokiau nuo sodo, bet ne mišriose lysvėse. Jei jau turite – teks pakartotinai kasti ir stebėti, ar neatželia.
Kanadinė auksinė rykštė: gražuolė užkariautoja
Kanadinė auksinė rykštė vėlyvą rudenį žydi ryškiai geltonai ir yra puikus nektaro šaltinis bitėms. Tačiau jos agresyvus plitimas gali tapti tikra problema.
Šis augalas greitai formuoja tankias giraitės, išstumdamas viską aplinkui. Plinta ir sėklomis, ir šakniastiebiais – per porą sezonų gali užimti nemažą plotą.
Jei norite išsaugoti šį augalą dėl apdulkintojų, sodinkite jį pakraščiuose ar sutrikdytose vietose, toli nuo produktyvių lysvių. Kontrolei teks reguliariai pjauti prieš sėklų susidarymą arba kasti šakniastiebius, kol dirva drėgna.
Eglė: vandens siurblys
Eglė – populiarus pasirinkimas gyvatvorėms ir užtvaroms. Tačiau po žeme ji išaugina plačią, seklią šaknų sistemą, kuri agresyviai konkuruoja dėl vandens ir maistinių medžiagų.
Eglės šaknys gali išsiplėsti kelis metrus į šonus, pasiimdamos paviršiaus drėgmę anksčiau už mažesnius augalus. Šalia augančios daržovės ir gėlės dažnai atrodo nykiai, pasireiškia pageltimas ir sulėtėjęs augimas.
Jei planuojate sodinti eglę, rinkitės vietą toliau nuo produktyvių lysvių. Esamas egles galima genėti, kad apribotumėte jų dydį, arba įrengti šaknų barjerus. Gyvatvorėms geriau tinka devynbarkė ar alyva – jos mažiau konkuruoja dėl išteklių.
Kadagys: kriaušių priešas
Kadagys, ypač kazokų kadagys, kelia visai kitokią grėsmę – jis yra kriaušių rūdžių tarpinis šeimininkas.
Gymnosporangium grybai ant kadagio šakų sukuria būdingas išaugas, iš kurių pavasarį išsiskiria sporos. Šios sporos užkrečia kriaušių lapus ir vaisius, sukeldamos rudas dėmes, lapų nudžiūvimą ir vaisių defektus.
Infekcijos rizika ypač didelė drėgnais pavasariais, kai kadagys auga netoli kriaušių sodo. Jei auginat kriaušes, patikrinkite aplinką – užkrėstus kadagius geriausia pašalinti arba bent jau sodinti kuo toliau nuo vaismedžių.
Ką daryti
Prieš sodinant bet kokį augalą, verta pagalvoti ne tik apie jo išvaizdą, bet ir apie šaknų sistemą bei galimą poveikį kaimynams. Agresyvius platintojus – sumakus, auksines rykštes – sodinkite toli nuo daržovių lysvių. Eglėms rinkite vietą atokiau nuo produktyvaus ploto. O jei turite kriaušių – atidžiai apžiūrėkite aplinkinius kadagius.
Kartais geriausia prevencija – tiesiog pasirinkti mažiau problemiškas alternatyvas.
