Trejus metus kasmet pirkdavau trąšas maišais – kol vieną gegužę suvokiau, kad geriausią maistą savo daržui išmetu į komposto dėžę arba palieku pūti pakelėje. Nupjauta žolė, ta pati, kurią kaimynai kraunasi į maišus ir veža į konteinerį, pasirodė esanti viskas, ko reikia sodui maitinti visą vasarą.
Mano kaimynas kiekvieną pavasarį išleidžia apie šimtą penkiasdešimt eurų sintetinėms trąšoms. Aš – nulį. Ir derlius šiemet buvo ne prastesnis. Bet pradėkim nuo pradžių.
Kibiras, vanduo ir dešimt dienų kantrybės
Agronomė Rasa, su kuria susipažinau sodininkų grupėje, pirmą kartą papasakojo apie žolių „arbatą”: „Žmonės ieško sudėtingų sprendimų, o paprasčiausias guli ant žemės – tiesiogine prasme.”
Receptas absurdžiai paprastas. Pripildau kibirą šviežiai nupjautos žolės, užpilu vandeniu ir palieku saulėje dešimčiai dienų. Kas porą dienų pamaišau. Kai skystis patamsėja, nustoja putoti ir pradeda kvepėti – fermentacija baigta. Prieš laistymą atskiedžiu vandeniu santykiu vienas su dešimt. Stipresnis tirpalas gali nudeginti šaknis, silpnesnis neduos efekto.
Šis fermentuotas skystis tiekia biologiškai prieinamą azotą – būtent tai, už ką mokame parduotuvėje. Tik nemokamai.
Dar paprastesnis būdas – tiesiog paklok ant žemės
Ne visada noriu laukti dešimt dienų. Tada naudoju kitą triuką – mulčiavimą. Paskleidžiu nupjautą žolę penkių–dešimties centimetrų sluoksniu tiesiai aplink augalus.
Efektas trigubas: žolė suyra ir pamaitina dirvą azotu, išlaiko drėgmę net karščiausiomis dienomis ir neleidžia piktžolėms prasibrauti. Prie bulvių dedu šiek tiek apdžiūvusią žolę – šviežia per daug sutankėja ir gali pradėti pūti.
Viena svarbi taisyklė: žolė turi būti iš neapdorotos teritorijos. Jei veją purškėte herbicidais – ta žolė į daržą netinka. Rasa perspėjo aiškiai: „Pesticidai niekur nedingsta – jie persikelia į jūsų pomidorus.”
Kai lieka per daug – kompostas viską išsprendžia
Liepos vidury žolės būna tiek, kad nebežinai kur dėti. Tada ji keliauja į komposto dėžę. Gudrybė – maišyti vieną dalį šviežios žolės su dviem dalimis sausų medžiagų: pernykščių lapų, smulkintų šakelių, net kartono.
Kas savaitę pamaišau, kad neužsimegztų puvimas. Per kelis mėnesius gaunasi tamsus, puraus, maloniai kvepiantis kompostas, kurio maistinių medžiagų tankis gerokai lenkia žalią žolę. Ir vėl – nemokamai.
Skaičiai, kurie įtikina labiau nei žodžiai
Agronomai skaičiuoja, kad sisteminis mulčiavimas žole sumažina sintetinių trąšų poreikį šešiasdešimt–aštuoniasdešimt procentų. Pridėjus fermentuotą „arbatą” ir kompostą, galima pasiekti beveik visišką nepriklausomybę nuo parduotuvės lentynų.
Mano kaimynas žiūri skeptiškai. Bet kai rudenį pamatė mano cukinijų derlių, paprašė paaiškinti tą „žolės triuką”. Parodžiau kibirą, papasakojau receptą. Jis tylėjo minutę ir pasakė: „Tai aš trejus metus mokėjau už tai, kas gulėjo mano kieme?”
Būtent taip. Kartais brangiausias sprendimas – tiesiog nustoti pirkti tai, ką jau turi.
