Kiekvienoms Velykoms kaimynės dažydavo kiaušinius svogūnų lukštais ir gaudavo tas pačias rudas, oranžines spalvas. O mano močiutė visada turėjo kažką kitokio – švelniai rožinius kiaušinius, kurie atrodė lyg nuspalvinti rožių žiedlapiais.
„Tai senų laikų būdas,” – sakydavo ji, šypsodamasi. Ilgai nesupratau, kaip ji tai daro, kol vieną Velykų rytą atėjau anksčiau ir pamačiau visą procesą.
Ant virtuvės stalo stovėjo dubuo su tamsiai raudonu skysčiu. O jame mirkė kiaušiniai, lėtai įgaudami tą nuostabią spalvą.
Burokėliai vietoj svogūnų
Močiutės gudrybė buvo paprasta – ji naudojo burokėlius. Ne lukštus, ne cheminius dažus, o paprasčiausią pigų burokėlį iš rūsio.
Yra du būdai: šaltas ir karštas. Močiutė mėgo šaltą – sakė, kad taip spalva gaunasi švelnesnė, labiau primena tikrą rožių žiedlapių atspalvį.
Šaltam būdui ji sutarkuodavo burokėlius, išspaduodavo sultis per marlę ir įpildavo šaukštą acto. Tada į tą skystį sudėdavo jau išvirtus kiaušinius ir palikdavo mirkti. Dvidešimt–trisdešimt minučių – šviesiai rožinė. Per naktį šaldytuve – sodriai rožinė, beveik burgundiška.
Karštam būdui viskas dar paprasčiau – sutarkuotą burokėlį užpildavo vandeniu, įdėdavo žalius kiaušinius ir virdavo kartu dešimt–penkiolika minučių. Spalva įsigerdavo greičiau, bet rezultatas būdavo panašus.
Kaip gauti tobulą spalvą
Per tuos metus, kai stebėjau močiutę, išmokau keletą svarbių dalykų.
Balti kiaušiniai sugeria spalvą geriau nei rudi. Jei norite tikrai ryškios rožinės – rinkitės baltus.
Prieš dažant kiaušinius verta nuvalyti nuo riebalų. Močiutė tiesiog patrindavo sodos tirpalu – taip spalva įsigeria tolygiau, be dėmių ar dryžių.
Jei spalva gaunasi nelygi – tikėtina, kad kiaušiniai nebuvo visiškai panardinti arba liko oro kišenių. Periodiškas pavartymas mirkymo metu išsprendžia šią problemą.
Actas – būtinas ingredientas. Jis stabilizuoja pigmentą ir neleidžia spalvai išblukti. Vienas šaukštas puodui pakanka.
Paskutinė gudrybė – blizgesys
Kai kiaušiniai pasiekdavo norimą spalvą, močiutė juos išdžiovindavo ir lengvai patrindavo daržovių aliejumi. Tiesiog ant vatinuko užlašindavo kelis lašus ir švelniai perbraukdavo per kiaušinį.
Rezultatas – subtilus blizgesys, kuris ne tik gražiai atrodė, bet ir apsaugojo spalvą nuo blukimo bei smulkių įbrėžimų. Tokie kiaušiniai ant stalo laikydavosi visas Velykas ir atrodydavo lyg ką tik nudažyti.
Dabar kiekvienoms Velykoms ruošiu būtent tokius kiaušinius. Ir kiekvieną kartą, kai svečiai klausia, kaip gavau tokią spalvą, prisimenu močiutę ir jos žodžius: „Gražiausi dalykai dažnai slepiasi paprasčiausiuose.”
