Visada galvojau, kad antsvorio problema ateina su amžiumi – keturiasdešimtyje, penkiasdešimtyje, kai medžiagų apykaita sulėtėja. Bet kai perskaitau Lundo universiteto tyrimą, supratau, kad klydau. Ir kad klydau pavojingai.
Tyrimas parodė: žmonės, priaugantys svorio nuo septyniolikos iki dvidešimt devynerių metų, susiduria su septyniasdešimt procentų didesne mirtingumo rizika per visą gyvenimą – palyginti su tais, kurie tą patį svorį priauga šešiasdešimtyje.
Septyniasdešimt procentų. Ne dešimt, ne dvidešimt. Septyniasdešimt.
Kodėl jaunas organizmas kenčia labiau
Skamba nelogiškai – jaunas organizmas turėtų būti stipresnis. Bet problema ne stiprume, o laike. Kas priauga svorio dvidešimtyje – gyvena su tuo svoriu keturiasdešimt ir daugiau metų. Per tą laiką riebalinis audinys sukelia lėtinį uždegimą, atsparumą insulinui ir kraujagyslių pažeidimus, kurie kaupiasi metai po metų.
Tyrėjai nustatė: septyniolika mirčių tūkstančiui žmonių tarp tų, kurie priaugo svorio jaunystėje, palyginti su dešimt iš tūkstančio tarp tų, kurie antsvorį išvengė. Skaičiai kalba aiškiau nei bet kokia teorija.
Ankstyvos pradžios nutukimas spartina aterosklerozę, nualina kasą ir kaupia riebalus kepenyse. Per dešimtmečius organų sistemos prisitaiko, bet tik iki tam tikros ribos. Vėliau – nebegali atsigauti.
Širdis, diabetas ir laikrodis, kuris tiksi
Tyrimai rodo, kad žmonės, priaugę svorio paauglystėje, gerokai dažniau patiria miokardo infarktą, insultą ir antro tipo diabetą – ir ne šešiasdešimtyje, o keturiasdešimtyje ar anksčiau.
Priežastis paprasta: ilgalaikė hiperglikemija, padidėjęs cholesterolis ir arterijų standumo kaupimasis prasideda dešimtmečiais anksčiau nei tarp tų, kurie svorį priauga vėliau. Prevencijos langas susiaurėja drastiškai.
Ką daryti, kol dar galima
Tyrėjai nepasakė, kad viskas prarasta. Svorio mažinimas bet kuriame amžiuje sumažina riziką. Bet kuo anksčiau – tuo daugiau žalos galima sustabdyti.
Rekomendacijos konkrečios: šimtas penkiasdešimt minučių vidutinio intensyvumo mankštos per savaitę, visaverčiai produktai vietoj perdirbto maisto, pakankamas miegas ir reguliari medžiagų apykaitos patikra.
Bet svarbiausia – kalbėti apie tai su jaunais žmonėmis. Dvidešimtmečiai apie svorį dažniausiai galvoja tik dėl išvaizdos. Apie širdį, kepenis ir kasą – ne. O turėtų.
Tyrimas parodė vieną aiškią žinutę: pavojingiausias amžius svoriui augti – ne tas, kurį visi galvoja. Tai ne penkiasdešimt. Tai dvidešimt.
