Kai pirmą kartą pamačiau gliciniją gyvai, stovėjau kaip užburta. Tai buvo Italijoje, pavasarį – ilgos violetinės žiedų kekės kabojo nuo senos sienos, kvapas saldus, intensyvus, visur bitės. Tą akimirką nusprendžiau – noriu tokios ir savo sode.
Grįžusi namo pradėjau ieškoti informacijos. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau dvejojau. Visi rašė, kad Lietuvoje glicinika – sudėtingas augalas. Per šalta, per drėgna, nežydės, nušals. Bet užsispyrimas nugalėjo.
Dabar, po kelių metų bandymų, galiu pasakyti – tai įmanoma. Bet reikia žinoti keletą dalykų, kurių niekas iš anksto nepasako.
Kas yra glicinija ir kodėl ji tokia ypatinga
Glicinija (Wisteria) – vijoklis iš Azijos, garsėjantis savo neįtikėtinu žydėjimu. Ilgos, kabančios žiedų kekės gali siekti net 30–50 centimetrų, o spalvos svyruoja nuo švelniai mėlynos ir violetinės iki baltos ir rožinės.
Žydėjimas trunka kelias savaites pavasarį – paprastai gegužę ar birželio pradžioje. Ir tai – tikras spektaklis. Kai glicinija pražysta, viskas aplinkui nublanksta.
Be to, ji kvepia. Saldžiai, intensyviai, tolimame spindulį. Šiltu vakaru sėdėti po žydančia glicinija – viena gražiausių sodo patirčių.
Bet yra vienas „bet” – glicinija kilusi iš šiltesnio klimato. Japonija, Kinija, pietinės JAV valstijos – tai jos namai. Lietuva – jau iššūkis.
Mano pirmieji bandymai ir klaidos
Pirmą gliciniją nusipirkau turguje. Pardavėjas tvirtino, kad „tikrai žiemos, tikrai žydės”. Po pirmos žiemos liko tik nudžiūvę stiebai.
Antrą kartą pasirinkau atsargiau – užsisakiau iš specializuoto medelyno, japoninę gliciniją (Wisteria floribunda), kuri laikoma atsparesnė šalčiui nei kiniškoji. Pasodinau prie pietinės namo sienos, kur šilčiausia.
Ji išgyveno pirmą žiemą. Ir antrą. Bet nežydėjo. Trečią pavasarį pagaliau pasirodė kelios kuklios kekės – ne tas vaizdas iš Italijos, bet bent jau įrodymas, kad įmanoma.
Dabar, penktą sezoną, ji žydi kasmet – ne taip gausiai kaip pietuose, bet vis tiek gražu.
Kokią veislę rinktis Lietuvai
Ne visos glicinijos vienodai atsparios šalčiui. Štai ką išsiaiškinau:
Japoninė glicinija (Wisteria floribunda) – atsparesnė nei kiniškoji, žiedų kekės ilgesnės, bet žydi šiek tiek vėliau. Rekomenduoju Lietuvai.
Kiniškoji glicinija (Wisteria sinensis) – žydi anksčiau ir gausiau, bet jautresnė šalčiui. Rizikingesnė.
Amerikinė glicinija (Wisteria frutescens) – mažiau įspūdingas žydėjimas, bet pati atspariausia šalčiui. Geras pasirinkimas pradedantiesiems.
Svarbu: pirkite tik iš patikimų medelynų ir rinkitės augalus, kurie jau buvo dauginami Europoje, o ne importuoti tiesiai iš šiltų kraštų. Aklimatizuoti augalai turi daugiau šansų.
Vietos parinkimas – svarbiausia taisyklė
Glicinija Lietuvoje išgyvens tik tinkamoje vietoje. Štai kriterijai:
Pietinė arba pietvakarinė ekspozicija – kuo daugiau saulės, tuo geriau. Šešėlyje glicinija neaugs ir tikrai nežydės.
Sienos ar tvoros apsauga – mūrinė siena sulaiko šilumą ir apsaugo nuo šiaurės vėjų. Tai kritiškai svarbu.
Užuovėja – venkite atvirų, vėjuotų vietų. Kiekvienas šaltas vėjo gūsis žiemą – rizika.
Geras drenažas – glicinija nemėgsta šlapio grunto. Jei žemė molingą, pagerinkite drenažą.
Aš sodinau prie pietinės namo sienos, po palange. Siena atspindi šilumą, stogas apsaugo nuo perteklinio drėgmės. Tai veikia.
Sodinimas ir pirmi metai
Geriausia sodinti pavasarį, kai praėjo šalnų pavojus. Taip augalas turi visą sezoną įsišaknyti prieš žiemą.
Duobė turi būti didelė – bent 50×50 cm. Įmaišykite komposto, bet nedėkite azotinių trąšų – jos skatina lapų augimą žydėjimo sąskaita.
Iš karto įrenkite tvirtą atramą. Glicinija auga greitai ir tampa sunki – silpna konstrukcija neatlaikys.
Pirmi metai – kritiški. Laistykite reguliariai, bet neperliekite. Mulčiuokite šaknų zoną. Ir ruoškitės žiemai.
Žiemojimas – čia viskas sprendžiasi
Pirmas tris žiemas savo gliciniją dengiau. Štai kaip:
Prieš šalčius (lapkritį) apkasiau šaknų zoną storu mulčio ar lapų sluoksniu – bent 15–20 cm. Tai apsaugo šaknis nuo įšalo.
Jaunus ūglius, kiek įmanoma, nulenkiau žemyn ir uždengiau agrodanga arba šiaudais. Taip apsaugojau žiedų pumpurus, kurie formuojasi jau rudenį.
Pavasarį, kai praėjo šalnos, atidariau palaipsniui – ne iš karto, kad augalas nepergyvuotų šoko.
Dabar, kai glicinija sutvirtėjo, nebedengiu – tik mulčiuoju šaknis. Bet pirmi metai – būtinai apsaugokite.
Kodėl glicinija nežydi – dažniausios priežastys
Daugelis skundžiasi: „Auga, bet nežydi”. Štai galimos priežastys:
Per jaunas augalas – iš sėklų užauginta glicinija gali pradėti žydėti tik po 10–15 metų. Pirkite skiepytus augalus – jie pražysta per 2–4 metus.
Per daug azoto – jei tręšiate azotuotuoju trąšomis, augalas leidžia lapus, ne žiedus. Naudokite fosforą ir kalį.
Netinkamas genėjimas – glicinija formuoja žiedų pumpurus ant senų šakų. Jei kasmet nupjaunate viską iki žemės, žiedų nebus.
Per mažai saulės – šešėlyje glicinija gali augti, bet nežydės.
Šalnos pavasarį – jei žiedų pumpurai nušąla pavasarinių šalnų metu, tais metais žydėjimo nebus.
Genėjimas – ne taip sudėtinga, kaip atrodo
Glicinija reikalauja genėjimo du kartus per metus. Skamba sudėtingai, bet iš tiesų paprasta.
Vasarą (liepa–rugpjūtis): sutrumpinkite šių metų ūglius, palikdami 5–6 lapų poras. Tai skatina žiedų pumpurų formavimąsi.
Žiemą (vasaris–kovas): tuos pačius ūglius dar sutrumpinkite iki 2–3 pumpurų.
Tai vadinama „kontroliuojamu genėjimu” – jis neleidžia glicinijai per daug išsikeroti ir skatina gausų žydėjimą.
Papildomas patarimas: jei glicinija visai nekontroliuojamai auga į šonus, nebijokite drastiškesnio apkarpymo. Ji atsistatys.
Ar tikrai verta?
Po visų šių pastangų – ar verta auginti gliciniją Lietuvoje?
Mano atsakymas – taip, jei:
- Turite tinkamą vietą (šiltą, saugią, saulėtą)
- Turite kantrybės laukti 2–4 metus
- Esate pasiruošę pasirūpinti žiemojimu pirmus metus
- Norite kažko tikrai ypatingo savo sode
Jei ieškote lengvo, neproblemiško augalo – glicinija ne jums. Rinkitės raganę ar laukinę vynuogę.
Bet jei svajojate apie tą žydėjimą, tą kvapą, tą jausmą, kai stovi po kabančiomis žiedų kekėmis – verta pabandyti. Kai ji pražys pirmą kartą, suprasite kodėl.
Aš supratau.
