Teta Zita visada juokdavosi iš savęs: „Esu tokia šeimininkė, kad pas mane net kaktusai nudžiūsta.” Ir tai buvo tiesa – jos palangėse augalai niekada neišsilaikydavo ilgiau nei porą mėnesių. Arba nuvysdavo, arba supūdavo, arba tiesiog paslaptingai žūdavo.
Tačiau praėjusiais metais kažkas pasikeitė. Dabar jos butas atrodo kaip mažas džiunglių kampelis, o draugės klausia, kokį stebuklą ji atrado. Atsakymas paprastesnis, nei galėtumėte tikėtis.
Pagrindinė klaida, kurią daro beveik visi
Teta Zita prisipažino, kad didžiausia jos problema buvo laistymą „iš akies”. Kartais pamiršdavo savaitei, kartais užpildavo kasdien. Augalai nežinojo, ko tikėtis.
Problema ta, kad kiekvienas augalas turi skirtingus poreikius. Kaktusui reikia visai kitokio režimo nei fikusui, o orchidėjai – dar kitokio. Laistant visus vienodai, kažkurie būtinai kentės.
Antra klaida – laistyt tada, kai atrodo, kad reikia, o ne tada, kai iš tikrųjų reikia. Augalas gali atrodyti gerai, nors dirva jau perdžiūvusi. Arba atvirkščiai – lapai dar žali, bet šaknys jau pūva nuo perteklinio vandens.
Paprastas metodas, kuris viską pakeitė
Tetos Zitos atradimas – piršto testas. Prieš laistydama bet kurį augalą, ji įkiša pirštą į dirvą maždaug dviejų centimetrų gylyje.
Jei dirva sausa – laisto. Jei drėgna – palieka ramybėje.
Skamba banaliai? Galbūt. Bet būtent ši paprasta taisyklė išgelbėjo visus jos augalus.
Svarbu ir kaip laistoma. Teta Zita pilą vandenį lėtai, kol jis pradeda bėgti pro drenažo skyles apačioje. Tada palaukia kelias minutes ir išpila perteklių iš padėklo. Jokio stovinto vandens – tai tiesus kelias į šaknų puvimą.
Sugrupuokite augalus pagal poreikius
Kitas tetos Zitos atradimas – augalus reikia grupuoti.
Sukulentai ir kaktusai – jiems reikia retų, bet gausių laistymų. Leiskite dirvai visiškai išdžiūti tarp laistymų. Naudokite greitai drenažuojantį mišinį ir vazonus su skylėmis apačioje.
Lapiniai augalai (fikusai, monsterai, filodendrai) – mėgsta nuolatinę, bet ne perteklinę drėgmę. Laistykite, kai viršutinis dirvas sluoksnis pradeda džiūti.
Žydintys augalai – žydėjimo metu jiems reikia daugiau vandens ir reguliaraus tręšimo. Po žydėjimo – mažiau.
Kai sugrupuosite augalus pagal poreikius, priežiūra taps daug paprastesnė.
Kodėl cukraus vanduo nepadeda
Teta Zita prisipažino, kad kažkada bandė ir šį „stebuklą” – laistė augalus vandeniu su cukrumi, tikėdamasi, kad jie augs greičiau.
Rezultatas? Dirvoje pradėjo veistis musės, o augalai atrodė dar blogiau.
Mokslas paaiškina kodėl: augalai negali pasisavinti cukraus. Jie patys gamina energiją per fotosintezę. Pridėtas cukrus tiesiog maitina bakterijas ir grybelius dirvoje, kurie vėliau kenkia šaknims.
Taigi, jei kas nors pataria laistyt cukraus vandeniu – nekreipkite dėmesio. Tai mitas.
Kaip atpažinti problemas
Net su geriausiu režimu kartais kas nors nepavyksta. Štai ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
Geltonėjantys lapai ir minkšti stiebeliai – dažniausiai per daug vandens. Šaknys negauna deguonies ir pradeda pūti.
Rudėjantys lapų galai – gali būti per mažai drėgmės arba per sausa patalpos atmosfera.
Lipnus likutis ant lapų arba maži taškai – kenkėjai. Izoliuokite augalą ir apdorokite.
Negražus kvapas iš dirvas – šaknų puvinys. Išimkite augalą, apkarpykite pažeistas šaknis, persodinkite į švarią dirvą.
Sezoniniai pritaikymai
Teta Zita išmoko dar vieną svarbią pamoką: žiemą ir vasarą priežiūra skiriasi.
Žiemą daugelis augalų „miega” – jiems reikia mažiau vandens ir visai nereikia tręšimo. Laistykite rečiau, leiskite dirvai labiau išdžiūti.
Vasarą, kai šilta ir šviesu, augalai aktyviai auga ir jiems reikia daugiau drėgmės bei maistinių medžiagų.
Taip pat svarbu sukioti vazonus, kad visi augalo šonai gautų šviesos. Kitaip jis augs kreivai, link lango.
Paprasta, bet veikia
Teta Zita sako, kad jos „stebuklas” iš tikrųjų labai paprastas: piršto testas prieš kiekvieną laistymą, geras drenažas ir augalų grupavimas pagal poreikius.
„Nereikia būti botaniku,” juokiasi ji. „Tiesiog reikia nustoti laistyt iš akies ir pradėti klausytis augalų.”
Dabar jos kaktusai ne tik nemiršta – jie žydi.
