Visą žiemą rinkau tualetinio popieriaus ritinėlius. Šeima juokėsi, svečiai keistai žiūrėjo, o vyras kartą paklausė, ar tikrai viskas gerai. Kol atėjo pavasaris ir teta Zita užsuko pasižiūrėti, kaip sekasi mano daigams.
Ji sustojo prie palangės, kur stovėjo dešimtys mažų kartoninių puodelių su žaliais daigais, ir paklausė: „Kur radai tokius ekologiškus vazonėlius? Kiek kainavo?”
Kai pasakiau, kad tai – paprasti tualetinio popieriaus ritinėliai, kuriuos visą žiemą rinkau vietoj išmetimo, jos veidas pasikeitė. „Palauk,” pasakė ji lėtai. „Tu man sakai, kad aš kiekvieną savaitę išmetu tai, kas galėtų pakeisti mano daržą?”
Būtent taip. Ir ne tik ji – mes visi tai darome.
Kodėl nustojau pirkti plastikinius padėklus
Prieš trejus metus kiekvieną pavasarį išleisdavau bent dvidešimt eurų daigų padėklams ir vazonėliams. Plastikiniai, spalvoti, įvairių dydžių – pilna spinta jų susikaupė per metus. O po sezono dalis sudūžta, dalis pasimeta, ir vėl reikia pirkti naujus.
Tada internete užtikau straipsnį apie sodininkę, kuri naudoja tualetinio popieriaus ritinėlius. Iš pradžių pagalvojau – tai kažkoks juokas. Bet kai perskaičiau, kodėl tai veikia, viskas tapo logiška.
Kartonas yra biologiškai skaidomas. Tai reiškia, kad sodinant daigą į žemę nereikia jo išimti iš vazonėlio – tiesiog įkasate visą puodelį. Šaknys pačios prasigraužia per minkštėjantį kartoną, o jis pamažu suyra ir praturtina dirvą.
Jokio persodinimo šoko. Jokių sužalotų šaknų. Jokio streso augalui. Ir svarbiausia – jokių išlaidų.
Kaip paruošti ritinėlius per penkias minutes
Procesas toks paprastas, kad net vaikai gali padėti. Kiekviename ritinėlyje viename gale padarote keturis vertikalius pjūvius – maždaug dviejų centimetrų gylio. Tada sulenkiate susidariusius kartono lapelius į vidų, lyg uždarytumėte dėžutę. Susidaro tvirtas dugnas.
Štai ir viskas. Turite paruoštą vazonėlį.
Sustatau juos į seną kepimo skardą arba plastikinę dėžę – kad būtų patogiau laistyti ir nešioti. Viename padėkle telpa trisdešimt–keturiasdešimt ritinėlių, priklausomai nuo dydžio.
Pripildau vazoninės žemės, pasėju sėklas pagal instrukcijas ant pakelio, palaisčiau – ir laukiu. Jokių specialių įrankių, jokių gudriųjų technikų. Tiesiog paprastas kartonas ir žemė.
Trys dalykai, kuriuos supratau tik iš klaidų
Pirmąjį sezoną padariau keletą klaidų, kurios kainavo dalį daigų. Dabar žinau, ko vengti.
Pirma – nepamirkykite ritinėlių. Kai kurie pataria juos sudrėkinti prieš pildant žemę, bet aš pastebėjau, kad tada kartonas per greitai minkštėja ir puodeliai sugriūva dar prieš persodinimą. Geriau laistyti tik žemę, ne patį kartoną.
Antra – nepalikite jų tiesioginėje saulėje. Kartonas džiūsta ir traukiasi, atitraukdamas žemę nuo kraštų. Susidaro plyšiai, pro kuriuos vanduo nuteka, nesudrėkindamas šaknų. Laikau palangėje su užuolaidomis arba kambaryje su augalų lempa.
Trečia – nepadarykite puodelių per aukštų. Standartinio tualetinio popieriaus ritinėlio aukštis idealus, bet kai kurie žmonės bando naudoti virtuvinius rankšluosčių ritinėlius, perpjautus per pusę. Jie per aukšti – žemė išdžiūsta per greitai, o daigams sunku įsitvirtinti.
Kodėl kartonas geresnis už plastiką
Kai ateina laikas persodinti daigus į lauką, suprantate tikrąjį šio metodo pranašumą. Su plastikiniais vazonėliais visada buvo tas pats ritualas: atsargiai išimti daigą, stengiantis nesužaloti šaknų, greitai perkelti į duobutę, užpilti žemę ir melstis, kad augalas išgyventų persodinimo šoką.
Su kartoniniais puodeliais – tiesiog įkasate visą vazonėlį į žemę. Galite net nesijaudinti, jei šaknys jau prasimušė pro dugną – puiku, jos jau įsitvirtina. Kartonas per kelias savaites suminkštėja nuo drėgmės ir suyra, palikdamas šaknis laisvas augti bet kuria kryptimi.
Persodinimo šokas – beveik nulis. Daigai nenusilpsta, nereikia jų dengti nuo saulės pirmas dienas, nereikia intensyviau laistyti. Jie tiesiog tęsia augimą, lyg nieko nebūtų nutikę.
Ir dar vienas privalumas, apie kurį mažai kas galvoja – kartonas, skaidydamasis dirvoje, pagerina jos struktūrą. Sukuria erdvės orui ir vandeniui, pritraukia sliekus. Po kelerių metų tokios praktikos mano lysvės tapo akivaizdžiai puresnės.
Kiek ritinėlių reikia vienam sezonui
Kai pradėjau skaičiuoti, kiek ritinėlių sunaudoju per metus, nustebau. Pomidorams – maždaug dvidešimt. Paprikoms – dar dešimt. Agurkams, cukinijoms, moliūgams – po kelis. Gėlėms – priklausomai nuo ambicijų, bet lengvai dar trisdešimt.
Iš viso – apie septyniasdešimt–aštuoniasdešimt ritinėlių per sezoną. Skamba daug, bet pagalvokite: vidutinė šeima per savaitę sunaudoja keturis–šešis ritinėlius tualetinio popieriaus. Per žiemą – nuo spalio iki kovo – tai šimtas ir daugiau.
Daugiau nei užtenka. Dar lieka atsargai.
Dabar turiu specialią dėžę sandėliuke, kur metu visus ritinėlius. Vaikai žino – neišmesti, atnešti mamai. Tai tapo šeimos įpročiu, kuris nieko nekainuoja, bet kiekvieną pavasarį sutaupo ir pinigų, ir nervų.
Teta Zita dabar renka pati
Po to vizito teta Zita išėjo su galva pilna minčių. Kitą savaitę paskambino ir pasakė, kad pradėjo rinkti. Jos vyras galvojo, kad ji išprotėjo, bet ji tik nusijuokė ir atsakė: „Palauksi iki gegužės – tada pakalbėsim.”
Praėjusį pavasarį ji man atsiuntė nuotrauką – palangė pilna kartoninių puodelių su pomidorų daigais. Po to – dar vieną, jau iš daržo, kur tie patys pomidorai augo stiprūs ir žali.
„Niekada nebūčiau pagalvojusi,” parašė ji. „Keturiasdešimt metų sodininkavau ir nežinojau.”
Kartais geriausios gudrybės slypi ne specializuotose parduotuvėse ar brangiuose kataloguose. Kartais jos tiesiog guli šalia tualeto ir laukia, kol pagaliau nustosime jas mesti į šiukšliadėžę.
