Sėdėjau sukryžiavusi kojas nuo paauglystės. Taip patogiau, taip elegantiškiau, taip visi sėdi. Niekada negalvojau, kad tai gali būti problema.
Kol vieną dieną pradėjo skaudėti blauzdą. Ne stipriai – tiesiog keistas jausmas, tarsi kažkas spaudžia iš vidaus. Pagalvojau – pervargau, praeis.
Nepraėjo. Po savaitės koja pradėjo tinti.
Gydytojas pasakė žodį, kurio nesitikėjau
Nuėjau pas kraujagyslių chirurgą Andrių. Jis apžiūrėjo koją, paklausė apie įpročius ir tada pasakė: „Kaip sėdite darbe?”
„Sukryžiavusi kojas. Visada taip sėdžiu.”
Jis linktelėjo: „Tai ir yra problema.”
„Problema? Nuo sėdėjimo?”
„Nuo sukryžiuotų kojų. Jūs spaudžiate veną už kelio. Kraujas negali normaliai grįžti į širdį. Jis kaupiasi, tirštėja. Ir gali susidaryti krešulys.”
Ką paaiškino apie fiziką
Andrius paaiškino taip paprastai, kad net aš supratau.
„Už kelio yra vena – poplitealinė. Kai sukryžiuojate kojas – ją suspaudžiate. Kraujas negali tekėti. Jis stovi vietoje.”
„Ir kas tada?”
„Stovintis kraujas tirštėja. Gali susiformuoti krešulys. Jei tas krešulys atitrūksta ir keliauja į plaučius – tai jau rimta. Labai rimta.”
Sėdėjau ir galvojau apie visus tuos metus, kai sėdėjau „patogiai”. Pasirodo, tas patogumas galėjo baigtis ligoninėje.
Ką liepė keisti
Andrius davė tris taisykles.
Pirma – niekada nesėdėti sukryžiavus kojų ilgiau nei kelias minutes. Jei jau sukryžiuoji – keisti pusę kas penkias minutes.
Antra – kas valandą atsistoti ir pajudėti. Bent penkias minutes. Blauzdos raumenys veikia kaip siurblys – jie stumia kraują atgal į širdį.
Trečia – gerti pakankamai vandens. Dehidratacija tirština kraują ir didina riziką.
„Ir dar vienas dalykas,” – pridūrė. „Jei dirbate sėdimą darbą – darykite blauzdos pratimus. Pakelkite kulnus, nuleiskite. Dešimt kartų, kas valandą.”
Po mėnesio – koja normali
Padariau viską, ką Andrius sakė. Nustojau sėdėti sukryžiavusi kojas – iš pradžių buvo nepatogu, bet pripratau. Kas valandą atsistoju, pajudinu kojas.
Po mėnesio koja nustojo tinti. Skausmas dingo. Ultragarsas parodė – viskas normalu.
Vyras klausė, kodėl nebežiūriu televizoriaus sukryžiavusi kojų.
„Nes gydytojas pasakė, kad tai pavojinga.”
„Nuo sėdėjimo?”
„Nuo blogo sėdėjimo. Yra skirtumas.”
Dabar žiūriu į kitus ir matau
Dabar visur matau žmones, sėdinčius sukryžiavę kojas. Kavinėse, biuruose, laukiamosiose, autobusuose. Niekas apie tai negalvoja. Niekas nežino, kas vyksta už kelio.
Kartais noriu pasakyti – bet kas klausys nepažįstamos moters su patarimais apie sėdėjimą?
Bent savo dukrai pasakiau. Ji irgi sėdėjo taip pat – kaip mama, taip ir dukra. Dabar – ne. Geriau sužinoti iš mamos nei iš gydytojo, kai koja jau tinsta.
Andrius sakė: „Dauguma žmonių nežino, kad ši poza pavojinga. Kol nenutinka bėda.” Man beveik nutiko. Bet spėjau laiku, nuėjau pas gydytoją, ir dabar žinau geriau.
Tas „patogus” sėdėjimas – ne toks jau patogus, kai supranti, kas vyksta viduje. Dabar sėdžiu kitaip. Ne taip elegantiškai, bet saugiau. Ir koja dėkinga kiekvieną dieną.
