Daugelis sodininkų nepakankamai įvertina, kaip rudens įpročiai daro įtaką kito sezono derliui. Keletas įprastų aplaidumo atvejų – piktžolių ir sėklų galvų palikimas, rudens trąšų nepanaudojimas, sėjomainos planavimo nepaisymas, vėlyvo laistymo praleidimas ir siauro sėjos laikotarpio nepaisymas – prisideda prie prastesnės dirvos būklės ir didesnių kenkėjų problemų. Šiame straipsnyje nagrinėjamos šios klaidos, parodoma jų bendra kaina ir siūlomi tikslūs korekciniai veiksmai, siekiant apsaugoti pavasario produktyvumą.
Piktžolių ir sėklų galvų palikimas žiemoti
Palikus piktžoles ir sėklų galvas žiemoti, jos gali užbaigti savo reprodukcinį ciklą, dėl to susidaro didesnis sėklų bankas, kuris skatina didesnį užkrėtimą kitą pavasarį.
Objektyvus tyrimas rodo, kad rudens valymas pertraukia sėklų gamybą, sumažina konkurenciją dėl maistinių medžiagų ir sumažina piktžolių spaudimą savanoriams, kurie apsunkina bendruomenės sklypus.
Praktikai, kurie rudenį valo lysves, išsaugo dirvožemio derlingumą numatytoms kultūroms ir sumažina vėlesnius darbo piko laikotarpius.
Duomenimis pagrįstos procedūros – sistemingas ravėjimas, pjovimas prieš sėklų susidarymą ir medžiagų šalinimas už sklypo ribų – riboja pakartotinį sėjimą.
Patarimai kaimynams ir grupinių valymų organizavimas padidina naudą, apsaugodami bendrus išteklius ir pagerindami derlių tiems, kurie priklauso nuo bendruomenės derliaus.
Rudens trąšų ir mėšlo naudojimo atsisakymas
Kai sodininkai atsisako rudens trąšų arba gerai supuvusio mėšlo naudojimo, jie praranda veiksmingą galimybę įterpti maistines medžiagas, kurią palengvintų žiemos orai ir mikrobų veikla.
Objektyvus vertinimas rodo prarastas galimybes: maistinės medžiagos lieka neprieinamos, kai jų reikia pavasarį, dirvožemio biologija turi mažiau substrato apdoroti, o erozija gali pernešti nepagerintą dirvožemio viršutinį sluoksnį.
Kompostuoto mėšlo, dozuotų mineralinių trąšų arba medžio pelenų naudojimas rudenį leidžia žiemą įsigerti ir mikrobiškai transformuotis, taip pagerinant pasirengimą pavasariui.
Tarnaujančios širdies sodininkai, siekiantys maitinti bendruomenes, turėtų laiku planuoti trąšų naudojimą, registruoti kiekius ir įterpti medžiagas prieš užšalant, užtikrindami, kad ištekliai būtų naudingi pasėliams, o ne išsisklaidytų ar sukeltų maistinių medžiagų disbalansą.
Nesugebėjimas suplanuoti pasėlių rotacijos kitam sezonui
Nesuplanavus pasėlių rotacijos ateinančiam sezonui, padidėja kenkėjų ir ligų susidarymo tikimybė ir išeikvojamos tam tikros dirvožemio maistinės medžiagos, o tai kenkia ilgalaikiam produktyvumui.
Rudenį peržiūrėjus ankstesnius pasėlius, kenkėjų įrašus ir dirvožemio tyrimus, galima nustatyti dėsningumus, kurie padeda sudaryti logišką rotacijos planą.
Planuotojai paskirsto šeimas į skirtingas lysves, planuoja azotą fiksuojančias ir maistines medžiagas surenkančias dangias kultūras bei mėšlo ar pelenų naudojimo laiką, kad atitiktų pasėlių poreikius.
Šis aktyvus požiūris sutrikdo patogenų gyvavimo ciklą, išlygina maistinių medžiagų poreikį ir sumažina priklausomybę nuo cheminių kontrolės priemonių.
Aiškios, užregistruotos sėjomainos planai leidžia tiems, kurie tvarko bendruomenės ar šeimos sklypus, skatinti sveikesnius ir atsparesnius derlius.
Rudeninis krūmų ir medžių laistymo nepaisymas
Būtina pripažinti rudens drėgmės vaidmenį medingų augalų sveikatai: nepakankamas laistymas sausais rudens laikotarpiais gali išdžiovinti krūmus ir medžius bei sukelti fiziologinį stresą prieš pat ramybės laikotarpį.
Stebėjimai rodo, kad vėlyvojo sezono drėkinimas yra susijęs su didesniu išgyvenamumu ir gyvybingumu žiemą; tyrėjai rekomenduoja stebėti dirvožemio drėgmę šaknų gylyje ir, kai kritulių nepakanka, taikyti giluminį, retą drėkinimą.
Praktikai turėtų teikti pirmenybę naujai pasodintiems ir sekliomis šaknimis augalams, mulčiuoti, kad išsaugotų drėgmę, ir planuoti laistymą prieš žemę užšaldant.
Šis apgalvotas požiūris padeda bendruomenės sodams ir prižiūrimiems kraštovaizdžiams, mažina žieminį nudžiūvimą ir išsaugo ateities lajos ir pomiškio produktyvumą tiems, kurie priklauso nuo bendrų derlių.
Prarastas rudens daržovių sodinimo laikas
Prarastas trumpas rudens sodinimo laikas gali perpus sumažinti numatomą česnakų, svogūnų, burokėlių ir morkų derlių, nes šaknys ir ūgliai nespėja įsitvirtinti prieš žiemos ramybės laikotarpį.
Tyrimai rodo, kad vėlyvas sodinimas padidina žieminį mirtingumą, vėluoja pavasario augimą ir skatina konkurenciją su anksti išaugusiais piktžolėmis, kurios visą rudenį sunaudojo maistines medžiagas.
Praktiniai sprendimai apima pirmųjų šalnų datų žemėlapio sudarymą, reikalingų šaknų vystymosi savaičių skaičiavimą ir atitinkamą sėjos ar persodinimo planavimą.
Komandos turėtų teikti pirmenybę piktžolių naikinimui ir organinių trąšų naudojimui prieš sodinimą, kad jaunos šaknys galėtų pasiekti maistines medžiagas.
Aiškios gairės ir bendros užduotys garantuoja, kad lysvės bus paruoštos ir apsodintos laiku, apsaugant kitų metų derlių tiems, kuriems
