Smidrai pavasarį dingsta iš lentynų per kelias valandas. Lietuviai juos mėgsta, perka kuokštais, laiko sveiku delikatesu.

Bet kai perskaičiau apie vokiečių tyrimą – užkilo klausimų, ar tikrai žinome, ką valgome.

Ką rado vokiečiai

Hamburgo tyrėjai analizavo smidrus iš įvairių šaltinių ir rado nerimą keliančių dalykų:

„Kai kuriuose mėginiuose nustatyti sunkieji metalai, pesticidų liekanos ir chlorato junginiai,” – paaiškino maisto saugos specialistė Jolita.

„Smidruose?” – nustebau.

„Taip. Smidrai turi ypatingą savybę – jie kaupia teršalus iš dirvožemio. Viskas, kas yra žemėje, patenka į stiebą,” – atsakė specialistė.

Ji pridūrė, kad ypač pavojingas kadmis – jis kenkia inkstams ir kaulams.

Kodėl smidrai tokie „siurbiantys”

Jolita paaiškino biologiją:

„Smidrai auga labai greitai – iki 10 centimetrų per dieną. Tokio greito augimo metu jie intensyviai siurbia viską iš dirvos,” – sakė ji.

„Ir blogus dalykus?” – paklausiau.

„Taip. Jei dirvožemis užterštas arba naudojami intensyvūs pesticidai – visa tai atsiduria jūsų lėkštėje,” – atsakė specialistė.

Ji paminėjo, kad ne sezono smidrai ypač rizikingi – juos auginti reikia daugiau chemijos.

Kas labiausiai rizikuoja

Jolita išvardijo pažeidžiamiausias grupes:

„Vaikai ir nėščios moterys – jų organizmai jautresni toksinams. Žmonės su inkstų problemomis – kadmis papildomai apkrauna inkstus,” – paaiškino ji.

„O sveiki suaugusieji?” – paklausiau.

„Jiems rizika mažesnė, bet ilgalaikis kaupimasis irgi gali pakenkti. Sunkieji metalai nesiištrina – jie kaupiasi organizme metų metus,” – atsakė specialistė.

Ji taip pat perspėjo dėl podagra sergančių – smidruose yra purinų, kurie didina šlapimo rūgštį.

Kada smidrai saugiausi

Jolita davė aiškią rekomendaciją:

„Pirkite tik sezono metu – nuo balandžio iki birželio. Tada smidrai auga natūraliai, be intensyvios chemijos,” – sakė ji.

„O žiemą?” – paklausiau.

„Žiemos smidrai dažniausiai importuoti iš šalių, kur reguliavimas silpnesnis. Ten gali būti naudojamos medžiagos, kurios Europoje uždraustos,” – atsakė specialistė.

Ji patarė rinktis vietinius arba Vakarų Europos gamintojus – jų standartai griežtesni.

Kaip sumažinti riziką

Jolita davė praktinius patarimus:

„Pirma – pirkite tik sezono metu. Antra – rinkitės ekologiškus arba žinomų vietinių ūkininkų. Trečia – visuomet gerai plaukite,” – paaiškino ji.

„Ar plovimas padeda?” – paklausiau.

„Dalį paviršinių teršalų – taip. Bet tai, kas jau viduje – ne. Todėl svarbiausia – kilmė ir sezonas,” – atsakė specialistė.

Ji taip pat patarė apžiūrėti smidrus prieš perkant: „Tvirti, šviesios spalvos stiebai rodo šviežumą. Jei viršūnės jau prasideda skleisti – smidrai seni.”

Tą pavasarį pirkau smidrus tik iš vietinio ūkininko, kurį pažįstu. Brangiau – bet ramiau.

Žmona paklausė: „Kodėl ne iš parduotuvės?”

„Vokiečiai rado per daug dalykų, kurių neturėtų būti,” – atsakiau.

Ji linktelėjo: „Geriau mokėti daugiau ir žinoti, ką valgome.”

Dabar smidrus valgome tik nuo balandžio iki birželio – ir tik iš patikimų šaltinių.