Draugas visada didžiavosi savo gebėjimu dirbti kelias užduotis vienu metu. Atsakinėja į laiškus, klauso podcast’o ir rašo ataskaitą – vienu metu.
„Multitasking yra mano stiprioji pusė,” – sakydavo jis.
Bet kai perskaičiau apie naujausią tyrimą, supratau – jis apgaudinėja pats save. Ir aš taip pat.
Dešimt bitų per sekundę – ir tiek
Neurologas Paulius paaiškino, ką rado mokslininkai.
„Sąmoningas mąstymas veikia maždaug dešimties bitų per sekundę greičiu. Tai reiškia – labai, labai lėtai,” – sakė jis.
„Kiek tai yra?” – paklausiau.
„Palyginimui – tavo nervų sistema tuo pačiu metu apdoroja daugiau nei milijardą bitų informacijos iš aplinkos. Bet sąmoningai tu gali apdoroti tik dešimt,” – atsakė neurologas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Neuron” ir analizavo ekspertus, atliekančius sudėtingas užduotis – sprendžiančius Rubiko kubą rekordiniu greičiu ar įsimenančius kortų sekas.
Kodėl taip mažai
Paulius paaiškino evoliucinę priežastį:
„Mūsų protėvių smegenys evoliucionavo priimti paprastus sprendimus: bėgti ar likti, valgyti ar ne. Vienas sprendimas vienu metu,” – sakė jis.
„Bet dabar mes turime sudėtingesnį gyvenimą,” – pastebėjau.
„Taip, bet smegenų architektūra nepasikeitė. Mes vis dar turime tą patį siaurą kanalą sąmoningam mąstymui,” – atsakė neurologas.
Jis pridūrė, kad dėl to klausytis kelių pokalbių vienu metu yra neįmanoma – ne dėl valios trūkumo, o dėl fizinių smegenų apribojimų.
Ką tai reiškia multitasking’ui
Paulius buvo tiesus:
„Multitasking neegzistuoja. Tai, ką vadiname multitasking’u, iš tikrųjų yra greitas perjungimas tarp užduočių,” – paaiškino jis.
„Ir kuo tai blogai?” – paklausiau.
„Kiekvienas perjungimas kainuoja laiko ir energijos. Smegenys turi sustoti, išsaugoti, kur buvai vienoje užduotyje, ir įsijungti į kitą. Tai neefektyvu,” – atsakė neurologas.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie bando daryti kelias užduotis vienu metu, iš tikrųjų dirba prasčiau nei tie, kurie susitelkia į vieną.
Kaip tai panaudoti
Paulius davė praktinį patarimą:
„Jei žinai, kad tavo smegenys gali apdoroti tik vieną dalyką vienu metu – nustok bandyti daryti kelis. Susitelk į vieną užduotį, baik ją, tada pereik prie kitos,” – sakė jis.
„O jei darbas reikalauja multitasking’o?” – paklausiau.
„Tada suprask, kad tai kainuoja. Daugiau klaidų, daugiau nuovargio, prastesni rezultatai. Geriau derėtis dėl realistiškesnių lūkesčių,” – atsakė neurologas.
Jis pridūrė dar vieną svarbų dalyką: „Jei jauti, kad negali susikaupti – tai ne tavo kaltė. Tai tavo smegenų architektūra. Geriau pripažink ribas ir dirbk su jomis, ne prieš jas.”
Paulius patarė išjungti pranešimus, uždaryti nereikalingus langus kompiuteryje ir skirti konkrečius laiko blokus kiekvienai užduočiai.
Tą vakarą papasakojau draugui apie tyrimą.
„Tai mano multitasking’as – iliuzija?” – paklausė jis.
„Pagal mokslininkus – taip. Tavo smegenys tiesiog greitai šokinėja tarp užduočių, bet nedaro jų vienu metu,” – atsakiau.
Jis patylėjo, tada nusijuokė: „Gal todėl visada jaučiuosi išsekęs po darbo.”
Dabar, kai matau ką nors besididžiuojantį multitasking’u, prisimenu tą skaičių: dešimt bitų per sekundę. Juokingai mažai – bet tai yra mūsų realybė.
