Stovėjau prie džiovyklos ir uosčiau ką tik išskalbtas paklodes. Vėl tas pats. Pelėsio kvapas. Nors piliau ir skalbiklio, ir minkštiklio daugiau nei parašyta ant butelio.
Draugė Jolanta, kuri dirba viešbutyje skalbykloje jau penkiolika metų, stovėjo šalia ir stebėjo.
„Kiek tu ten pripili?” – paklausė ji.
„Na, gal pusantro matavimo. Kad geriau išskalbtų.”
Ji nusijuokė: „Tai štai kur tavo problema.”
Problema ne skalbiklyje, o kiekyje
Jolanta paaiškino tai, ko niekada nebūčiau pagalvojusi.
„Kai pili per daug skalbiklio, jis neišsiskalauja. Lieka ant audinių. Ir sukuria puikią terpę bakterijoms.”
„Bet juk daugiau – geriau?” – nesupratau.
„Ne. Daugiau – blogiau. Tas likutis ant drabužių kaupia nešvarumus ir bakterijas. Todėl ir dvokia.”
Prisiminiau, kaip vis didindavau dozę, tikėdamasi, kad pagaliau kvapas dings. Pasirodo – dariau priešingai.
Minkštiklis – dar blogiau
Paklausiau apie minkštiklį. Jolanta papurtė galvą.
„Minkštiklis – tai vaškas ant audinių. Jis padaro drabužius slidžius, bet užkemša pluoštus. Rankšluosčiai nebegeria vandens, drabužiai nekvėpuoja. Ir kaupia kvapą.”
Mama, kai jai paskambinau, atsakė: „Bet aš naudoju minkštiklį keturiasdešimt metų!”
„Ir rankšluosčiai po dušo vis dar drėgni?” – paklausiau.
Tyla.
Trys priežastys, kurias radau
Jolanta paaiškino, kad pelėsio kvapas atsiranda dėl trijų dalykų.
Pirma – skalbimas šaltame vandenyje. Šaltas nepasišalina riebalų ir bakterijų. Jos tiesiog lieka ant audinių.
Antra – per daug skalbiklio ar minkštiklio. Likučiai kaupiasi ir tampa bakterijų namais.
Trečia – drabužiai per ilgai guli būgne po skalbimo. „Jei per valandą neišimi – pelėsis jau pradeda augti,” – pasakė Jolanta.
Vyras patikrino mašiną
Papasakojau vyrui. Jis nuėjo prie skalbyklės ir atidarė guminę tarpinę prie durų.
„Ateik pažiūrėti,” – pakvietė.
Ten buvo juoda. Pelėsis. Tiesiog tarp guminių klostų.
„Štai kur tavo kvapas,” – pasakė jis.
Jolanta patarė: kartą per mėnesį paleisti tuščią karštą ciklą su actu arba specialiu valikliu. Ir visada palikti dureles praviras, kad išdžiūtų.
Receptas, kuris pagaliau padėjo
Jolanta davė paprastą planą. Pirma – sumažinti skalbiklio dozę perpus. Antra – atsisakyti minkštiklio visiškai. Jei drabužiai kieti – pridėti šaukštą acto į skalavimą.
Trečia – skalbti bent keturiasdešimties laipsnių temperatūroje. Ketvirta – išimti skalbinius iš karto ir džiovinti gerai vėdinamoje vietoje.
Po dviejų savaičių paklodės kvepia taip, kaip seniai nekvepėjo. Švara, ne chemija.
Sesuo išbandė tą patį. Paskambino nustebusi: „Kodėl niekas apie tai nekalba? Aš dešimt metų pilu dvigubai!”
Kartais mažiau tikrai yra daugiau. Tik reikia, kad kažkas pasakytų.
