Daugelis lietuvių mėgsta greitus ir maistingus patiekalus, kuriuos galima paruošti per kelias minutes. Konservuota žuvis – vienas populiariausių pasirinkimų: ji tinka sumuštiniams, salotoms, makaronams. Tačiau ne visi žino, kad kai kurios jūrų gėrybės slepia pavojų, kuris kaupiasi organizme ir gali paveikti sveikatą ilgainiui.
Gydytojai ir mitybos specialistai vis dažniau įspėja apie vieną konkrečią medžiagą, kuri ypač pavojinga nėščiosioms, maitinančioms mamoms ir mažiems vaikams. Ši medžiaga nepajuntama – ji neturi skonio, kvapo, nepakeičia produkto išvaizdos. Vis dėlto jos poveikis nervų sistemai ir smegenų vystymuisi moksliškai pagrįstas.
Kodėl kai kuriose žuvyse kaupiasi kenksmingos medžiagos
Problema prasideda toli nuo mūsų virtuvių – vandenynuose. Iš pramonės įmonių, anglies deginimo ir net nelegalios aukso gavybos į atmosferą patenka gyvsidabris. Šis metalas nusėda į vandenynus, kur mikroorganizmai jį paverčia metilgyvsidabriu – ypač pavojinga organine forma.
Metilgyvsidabris turi savybę tvirtai jungtis prie baltymų ir praktiškai nėra išskirimas iš organizmo. Tai reiškia, kad kuo ilgiau žuvis gyvena ir kuo ji didesnė, tuo daugiau šios medžiagos sukaupia. Plėšrios žuvys, esančios maisto grandinės viršūnėje, tampa tikrais gyvsidabrio kaupikliais.
Populiari konservų žuvis – didžiausias rūpestis
Kalbame apie tuną – vieną populiariausių žuvų pasaulyje. Būtent ši žuvis dažniausiai minima gydytojų rekomendacijose dėl gyvsidabrio kiekio. Tačiau svarbu suprasti: ne visos tuno rūšys vienodai pavojingos.
Konservuotas šviesusis tunas (skipjack) turi mažiausiai gyvsidabrio – maždaug 10–12 mikrogramų standartinėje porcijoje. Tai santykinai saugi rūšis, kurią galima valgyti dažniau.
Albakoras ir geltonpelekis kaupia apie tris kartus daugiau – apie 30 mikrogramų porcijoje. Šių rūšių vartojimą rekomenduojama riboti.
Didžiaakis tunas (bigeye) – pavojingiausias pasirinkimas. Jame gyvsidabrio gali būti net šešis kartus daugiau nei šviesiajame tune. Specialistai pataria jo vengti visiškai arba valgyti tik išskirtiniais atvejais.
Kas rizikuoja labiausiai
Metilgyvsidabris lengvai prasiskverbia per placentą ir patenka į motinos pieną. Tai reiškia, kad nėščiosios ir maitinančios mamos, valgydamos daug tuno, netiesiogiai veikia vaisiaus arba kūdikio nervų sistemos vystymąsi.
Mažų vaikų organizmas taip pat ypač jautrus – dėl mažesnio kūno svorio ta pati gyvsidabrio dozė jiems daro proporcingai didesnį poveikį. Todėl vaikų mityboje didžiaakio tuno neturėtų būti visai.
Suaugusiems be specifinių sveikatos būklių rizika mažesnė, tačiau reguliariai valgant daug tuno, gyvsidabris vis tiek kaupiasi organizme ir ilgainiui gali sukelti problemų.
Kiek tuno galima valgyti per savaitę
Saugus vartojimo dažnumas priklauso nuo pasirinktos rūšies:
Šviesusis tunas (skipjack) – galima valgyti keletą kartų per savaitę, jei derinate su kitomis mažai gyvsidabrio turinčiomis žuvimis.
Albakoras ir geltonpelekis – nėščiosioms, maitinančioms mamoms ir vaikams rekomenduojama ne daugiau kaip viena porcija (apie 85–140 gramų) per savaitę.
Didžiaakis tunas – geriausia vengti arba valgyti ne dažniau kaip kartą per mėnesį.
Kokie pakeitimai sumažina riziką
Jei mėgstate žuvį ir norite gauti omega-3 riebalų rūgščių naudą, yra puikių alternatyvų su minimaliu gyvsidabrio kiekiu:
Lašiša, sardinės, silkė ir menkė – visos šios žuvys turi žymiai mažiau gyvsidabrio nei tunas. Krevetės ir šukutės taip pat saugus pasirinkimas. Šias alternatyvas galima valgyti dažniau ir be nerimo.
Praktiškas patarimas: jei namuose turite konservuoto albakoro, pabandykite jį maišyti su konservuotu šviesiu tunu santykiu 1:1 – taip sumažinsite bendrą gyvsidabrio kiekį patiekale, išlaikydami įprastą skonį.
Ką daryti, jei valgėte daug tuno
Jei pastaruoju metu vartojote daug tuno – ypač albakoro ar didžiaakio – nėra reikalo panikuoti, tačiau verta imtis priemonių. Pirmiausia, kelioms savaitėms visiškai atsisakykite tuno ir rinkitės mažai gyvsidabrio turinčias žuvis.
Jei jaučiate nerimą arba priklausote rizikos grupei, pasitarkite su gydytoju. Jis gali paskirti kraujo arba plaukų tyrimą gyvsidabrio lygiui nustatyti. Paprastai organizmas metilgyvsidabrį šalina lėtai, tačiau pakeitę mitybą ilgainiui sumažinsite jo kiekį.
Kaip skaityti etiketes parduotuvėje
Rinkdamiesi konservuotą tuną, atkreipkite dėmesį į rūšies pavadinimą. Užrašas „light tuna” arba „skipjack” rodo mažesnį gyvsidabrio kiekį. „Albacore” arba „white tuna” – tai jau aukštesnio gyvsidabrio rūšis.
Svarbu ir kilmės šalis – kai kuriuose regionuose sugautos žuvys gali turėti daugiau teršalų. Jei įmanoma, rinkitės produktus su sertifikatais, nurodančiais tvarią žvejybą ir kokybės kontrolę.
Žuvis išlieka sveikos mitybos dalimi – tiesiog svarbu rinktis protingai ir žinoti, kurios rūšys saugesnės. Informuotas pasirinkimas leidžia mėgautis jūros gėrybių nauda be nereikalingos rizikos sveikatai.
