Ruošiausi išmesti seną paklodę. Išblukusi, suplonėjusi, skylė kampe.
„Į šiukšles,” – pagalvojau.
Anyta Birutė, kuri tą dieną buvo pas mus, sustabdė:
„Ką tu darai?”
„Išmetu. Ji jau niekam netinka.”
„Netinka?” – ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasakiusi kažką absurdiško. „Duok man žirkles.”
Ką anyta padarė per 20 minučių
Ji paėmė paklodę, iškirpo 8 vienodo dydžio kvadratus – maždaug 30×30 cm.
„Štai tau 8 šluostės,” – pasakė. „Geresnės nei tos, kurias perki parduotuvėje.”
„Bet jos… senos.”
„Būtent todėl geros. Senas audinys – minkštas, sugeria gerai. Naujas – kietas, slysta.”
Per 20 minučių ji pavertė „šiukšlę” į 8 puikias virtuvės šluostes.
Stovėjau ir žiūrėjau. Kiek aš tokių paklodžių išmečiau per gyvenimą? Kiek pinigų išleidau šluostėms, kurias galėjau pasidaryti nemokamai?
Kodėl senos paklodės geresnės
Anyta paaiškino logiką:
„Nauja paklodė – kieta. Ją skalbei, skalbei – ji minkštėja. Kai jau nori išmesti – ji pačioje geriausioje formoje šluostėms.”
Ir ji teisi. Tos šluostės:
- Minkštos – nešluoja, o glosto paviršių
- Sugeriančios – vienu braukimu surinka vandenį
- Tvirtos – jau išlaikė šimtus skalbimų, dar tiek pat atlaikys
Ką sutaupiau per metus
Pradėjau skaičiuoti.
Anksčiau pirkdavau popierines šluostes – gal 3-4 eurus per mėnesį. Ir įprastas audines šluostes – dar 10-15 eurų per metus.
Dabar? Nieko.
Visos šluostės – iš senų paklodžių ir rankšluosčių. Per metus sutaupau gal 50-60 eurų.
Nedaug? Gal. Bet tai – pinigai, kurie tiesiog liko kišenėje. Be jokių pastangų.
O dar – mažiau šiukšlių. Popierinės šluostės – vienkartinės. Mano – tarnauja metus ir ilgiau.
Kaip padaryti teisingai
Anytos metodas paprastas:
1. Iškirpk vienodo dydžio kvadratus – 25-30 cm. Galima ir stačiakampius.
2. Kraštus galima apsiūti – bet nebūtina. Medvilnė nelabai byra.
3. Jei nori tobulų – susiūk du sluoksnius: vieną iš senos paklodės, kitą iš seno rankšluosčio. Viena pusė – lygina, kita – sugeria.
Visa tai užtrunka gal valandą. Ir turi šluosčių metams.
Kaip laikau
Anyta parodė ir laikymo triuką:
Susuku kiekvieną šluostę į ritinėlį. Sudedu į stiklainį ant stalviršio.
„Kaip popierinių rankšluosčių ritinys,” – pasakė ji. „Tik nemokamai ir amžinai.”
Dabar tas stiklainis stovi virtuvėje. Atrodo gražiai, visada po ranka.
Ką dar galima padaryti
Anyta neišmeta nieko. Iš senų paklodžių ji dar daro:
- Maišelius daržovėms – į turgų eina su savais
- Dulkių šluostes – ilgos juostos baldams valyti
- Grindų šluostes – storesnės dalys
„Mūsų laikais niekas nieko neišmetė,” – sako ji. „Dabar visi perka, perka, perka. O paskui skundžiasi, kad pinigų nėra.”
Mano išvados
Dabar kai matau seną paklodę ar rankšluostį – nebegalvoju apie šiukšliadėžę.
Galvoju – kiek šluosčių iš jos bus?
Vyras iš pradžių juokėsi: „Tu kaip mano močiutė.”
Bet kai pamatė, kad nebeperku šluosčių – nustojo juoktis.
Kartais „senoviški” metodai – tiesiog protingi metodai.
Dabar ir jis, kai mato seną marškinėlį ar rankšluostį – klausia: „Šluostėms tiks?”
Anyta būtų patenkinta.
Anyta žino daug dalykų, kurių mūsų karta pamiršo. Laikas pradėti klausytis.
