Stovėjau prie sėklų prekystalio ir žiūrėjau į dešimtis spalvingų pakelių. Paprikų veislių – gal trisdešimt. Visos žada didžiausius vaisius, saldiausią skonį, geriausią derlių. Kaip pasirinkti, kai visos atrodo vienodai puikios?
Pardavėjas, senyvas vyras su nublukusia kepure, pastebėjo mano pasimetimą. „Pirmą kartą augini paprikas?” paklausė jis ramiai.
Pasakiau, kad ne – auginau jau keletą metų, bet vis negaliu rasti tinkamų. Vienais metais vaisiai maži, kitais – kartūs, trečiais – subręsta per vėlai.
Jis linktelėjo ir pasakė: „Klausyk, aš tau duosiu tris veisles. Daugiau nereikia. Viskas, ko reikia virtuvėje – įdarymui, salotoms ir konservavimui. Išbandyk ir kitais metais grįšk papasakoti.”
Paėmiau tuos tris pakelius, nė nežiūrėdama į pavadinimus. Kažkodėl patikėjau. Ir tai buvo geriausias sprendimas, kokį galėjau priimti.
Pirmoji veislė – kai reikia įdaryti
Pirmas pakelis, kurį jis man padavė, buvo „Bohatyr”. Pavadinimas skambėjo lyg iš pasakos – ir, pasirodo, ne veltui.
Kai pirmą kartą nuskyniau subrendusį vaisių, nustebau nuo jo svorio. Du šimtai gramų vienas pipirukas – ir tai dar ne pats didžiausias. Sienelės storos, mėsingos, tvarios. Kai perpjauni – viduje erdvės tiek, kad galima sukimšti gerą porciją įdaro.
Kepant orkaitėje ši veislė nenusilpsta ir nesukrenta. Įdaras lieka viduje, sienelės išlaiko formą, bet tampa minkštos ir sultingos. Mano anyta, kuri kepa įdarytas paprikas jau penkiasdešimt metų, pasakė, kad tokių mėsingų seniai nebuvo mačiusi.
Ir dar vienas dalykas – spalva. Kai „Bohatyr” visiškai subręsta, jis darosi tamsiai raudonas, blizgantis, lyg nulakuotas. Ant stalo atrodo kaip iš žurnalo. Konservuoti irgi puikiai tinka – storosios sienelės nepraranda struktūros net marinade.
Antroji veislė – salotoms be jokio kartumo
Antras pakelis buvo „Podarunok Moldovy” – Moldovos dovana. Pavadinimas sovietinis, bet veislė tikrai yra dovana kiekvienam, kas mėgsta šviežias salotas.
Ši paprika kitokia nei „Bohatyr”. Vaisiai mažesni, kūgiški, bet skonis – visiškai kitas lygis. Kai įkandi į subrendusį „Moldovos dovanos” vaisių, jauti saldumą, lyg medų. Jokio kartumo, jokio aštumo – tik grynas, koncentruotas paprikų saldumas.
Perpjauni, sumaišai su agurkais, pomidorais, aliejumi – ir salotoms nereikia jokio cukraus ar kitų pagardų. Pati paprika suteikia tą saldų atspalvį, kuris viską sujungia.
Dar vienas privalumas – atsparumas. Mūsų vasaros nenuspėjamos – tai sausra, tai liūtys, tai šalnos gegužę. „Moldovos dovana” visa tai atlaikė su minimaliomis pastangomis. Derlius buvo stabilus trejus metus iš eilės, nepriklausomai nuo oro.
Pardavėjas sakė, kad ši veislė išvesta dar tarybiniais laikais būtent tam – kad būtų patikima ir nereikalautų ypatingos priežiūros. Ir jis neklydo.
Trečioji veislė – kai reikia greito derliaus
Trečias pakelis buvo „Lastivka” – kregždė. Mažiausia iš trijų veislių, bet su savo privalumais.
„Lastivkos” vaisiai sveria apie 120–170 gramų. Ne milžinai, bet labai patogaus dydžio kasdieniam naudojimui. Sienelės vidutinio storio – pakankamos, kad vaisius būtų sultingas, bet ne tokios storos, kad reiktų ilgai kepti.
Pagrindinis šios veislės privalumas – greitas brendimas ir tolygumas. Visi vaisiai ant krūmo subręsta maždaug tuo pačiu metu, todėl galima nuimti vieną didelį derlių, o ne rinkti po vieną visą vasarą.
Tai ypač patogu, kai planuojate konservuoti ar šaldyti. Vieną savaitgalį nuskyni viską, kitą – perdirbti ir susidėti žiemai. Jokio bėgiojimo į daržą kas antrą dieną tikrinti, ar jau subrendę.
Ir dar – „Lastivka” puikiai laikosi. Nuskynus vaisiai gali gulėti šaldytuve keletą savaičių neprarasdami nei skonio, nei tekstūros. Kitoms veislėms to pasakyti negaliu.
Kaip auginti, kad būtų saldžiausios
Per trejus metus eksperimentavimo išmokau keletą dalykų, kurie tikrai keičia paprikų saldumą.
Pirma – saulė. Paprikoms reikia visos saulės, kokią tik galite duoti. Jokio šešėlio, jokių kaimyninių augalų, kurie užstotų šviesą. Kuo daugiau saulės – tuo daugiau cukraus kaupiasi vaisiuose.
Antra – dirvožemis. Geriausiai tinka lengvas, smėlingas molis su gausiu kompostu. Svarbiausia – geras drenažas. Paprikų šaknys nemėgsta stovėti vandenyje, bet mėgsta nuolatinę, tolygią drėgmę.
Trečia – maitinimas. Pradžioje, kol augalas auga, reikia daugiau azoto. Bet kai prasideda žydėjimas ir vaisių formavimasis – pereiname prie kalio. Būtent kalis padeda kaupti cukrų ir daro vaisius saldesnius. Pelenų arbata arba kalio sulfatas – abu veikia puikiai.
Ketvirta – mulčiavimas. Šiaudai ar žolė aplink augalus išlaiko pastovią drėgmę ir temperatūrą. Nėra staigių šuolių – nėra streso augalui. O be streso – geresnis derlius ir saldesni vaisiai.
Klaida, kurios reikia vengti
Pirmąjį sezoną padariau vieną klaidą, kuri kainavo dalį derliaus. Pasodinau augalus ir palikau be atramos. Kai vaisiai pradėjo bręsti ir sunkėti, stiebai tiesiog nulinkę žemėn. Dalis vaisių palietė žemę ir pradėjo pūti.
Dabar kiekvieną augalą rišu prie kuolo iš karto po persodinimo. Nesu laukiu, kol atsiras problema. Kuolas turi būti pakankamai aukštas – bent septyniasdešimt centimetrų virš žemės – ir pakankamai tvirtas, kad atlaikytų vėją su pilnu derliumi.
Rišu minkštu raiščiu, ne viela. Stiebas turi turėti erdvės augti ir storėti. Per ankštai surištas augalas gali „pasmaugti” pats save.
Grįžau pas tą pardavėją
Kitais metais, kaip ir žadėjau, grįžau į turgų. Radau tą patį stendą, tą patį vyrą su nublukusia kepure.
„Na, kaip sekėsi?” paklausė jis su šypsena, lyg būtų tikėjęsis mane pamatyti.
Papasakojau viską – apie „Bohatyr” įdarytas paprikas, apie „Moldovos dovanos” salotas, apie „Lastivkos” konservus. Jo veidas nušvito.
„Žinojau,” pasakė jis. „Šitas tris veisles auginu jau trisdešimt metų. Niekada nenuvylė. Ir niekada nebandžiau pakeisti į kažką naujesnio ar madingesnio.”
Tą dieną nusipirkau tų pačių trijų veislių sėklų dar keliems metams. Ir keletą pakelių draugėms – su ta pačia istorija, kurią dabar papasakojau jums.
Ko išmokau iš to pokalbio
Kartais geriausi patarimai ateina iš netikėčiausių vietų. Galėjau valandas skaityti aprašymus ant pakelių, lyginti nuotraukas, ieškoti atsiliepimų internete. Bet vieno patyrusio žmogaus sakinys sutaupė laiko ir davė rezultatą, kurio ieškojau.
Dabar, kai kas nors klausia, kokias paprikas auginti, atsakau paprastai: tris veisles. Vieną įdarymui, vieną salotoms, vieną konservavimui. Daugiau nereikia.
Ir jei turite galimybę – nueikite į turgų, susiraskite seniausią pardavėją ir paklauskite jo patarimo. Tikėtina, kad jis žinos daugiau nei bet kuri svetainė internete.
